Išsisklaido it nakties tamsa
Ryto saulės paliesta, pranyksta
Skausmas ir vis tiek širdim visa
Dar jaučiu - šešėliai tamsūs tįsta
Galvoje tarytum piktos angys,
Lyg pasikartojantys košmarai
Ropščiasi iš praeities ir rangos...
Kaip juos išvaikyti iki galo?
Skausmas - nemirtingas... Jis išlieka,
Kad primintų, kas ir kur esu.
Mano rankos gelsvo žiedo siekia, -
Aš jo gelsvumu šventai tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą