Šešėliai

Nuotrauka iš Clip Images Media

Šešėliai irgi miego nori,

Jie gulasi ir keliasi drauge,

Padarę ilgą ilgą šuolį

Iš sąmonės į rūką perone,

 

Susiurbę šviesą it kempinė drėgmę,

Sumaišę pilką iš juodai baltų

Sapnų, kuriuos it trapią trapią sėkmę

Nutraukia nuo blakstienų užmerktų,

Pabunda pasikeitę - albinosai! -

Ir slankioja be vietos verkdami...

Tai ne vaiduokliai, tai jauni patosai

Jaunų šešėlių, miegančių tavy...

Istorijai

 

Žalios Žemės oazės - kvepia,

Nuo šaltinio pakilus drėgmė

Tavo randus gyvenimu tepė -

Tu stipresnė už mirtį - touché.

Nemirtinga! Užmigusi mūruos -

Nesugriaunama amžių galia!

Savo širdį legendom užbūrus,

Verdi praeitį katile

Tarsi ragana - myli nemyli -

Ramunėlių galvelių vainikas.

Tu žinai ir vis tiek lūpos tyli - 

Šviečia saulėje kruvinas kykas...

Dulkėtas miestas

saulė - dulkėta

bažnyčios - dulkėtos

namai - dulkėti

aikštės - dulkėtos

gatvės - dulkėtos

bėgiai - dulkėti

ženklai - dulkėti

žibintai - dulkėti

medžiai - dulkėti

žmonės - dulkėti

balandžiai - dulkėti

dulkės - dulkėtos

neskaudės

neskaudės

pasikaustai padus -

naujos pasagos saulėje žiba -

bėgsi - žiežirbas skels ir tauškės

neskaudės

su šarvais ant širdies

vartai nuolaužom užversti

lyg po šimtmečio vėtros audros

neskaudės

jei kartosi dažnai

skamba ašaros mušdamos pasagas -

nepabėgsi nuo savo vidaus

neskaudės -

kada nors neskaudės -

užsimirši saulės aky

vakarėjant tirpsti kaip šviesa

tamsoje ir nuskęsti gali

Kaip pasakyti tiesą?

 

Kiekybė versus kokybė

Pasimetei kiekybėje - 

skaičiuoji ir skaičiuoji:

tai daug, tai nepakankamai, tai vidutiniškai -

be jokio filosofinio motyvo,

nes skaičiai nesapnuoja sapnų, - 

juos sapnuoja kokybė - 

būties patogumo deivė, 

pasverianti visus kaip ir kodėl, 

išrūšiuojanti neišrūšiuojamus,

o kartu ir apsimetėlius, netikėlius, kvailius, - 

visų rūšių gyvuosius ir net negyvuosius,

tavo suskaičiuotus ir dar tuos, kuriuos kada nors suskaičiuosi, 

nes nieko nėra amžinesnio, 

negu du vandenilio atomai, ieškantys sąjungos su deguonimi. 

Kai gyveni gerai, Tėvynę mylėti lengviau

Nuotrauka iš 15 min/ autorius E.Blaževič

Su vaikais žiūrėjome Euroviziją. Sirgome už The Roop, lyg ši būtų buvusi mūsų pačių sukurta. Šiais metais netgi balsavau! Prasėdėjom su Pijum iki pat galo, atšventėm italų grupės Måneskin pergalę, paliūdėjome dėl mūsiškių ir apkalbėjome Latviją su Estija, už Lietuvos nepalaikymą. Bet aštunta vieta finale - geras pasiekimas. Be to, The Roop tikrai užkariavo Europos širdis. Nenuostabu, juk daina originali, aktuali, užvedanti, geltona spalva - įsimintina, šokio judesiai - beprotiški. Bravo! Mano vaikai liko sužavėti, tiesa, Tomas ilgai netvėrė: raudonomis akelėmis žiūrėdamas į mane pareiškė, kad jau nori miego, išsivalė dantis ir atsigulė į lovą. Mano vyras - nelabai didelis Eurovizijos fanas, užmigo tiesiog ant sofos, na, o mudu su vyresnėliu klausėmės ir stebėjom bene geriausią visų laikų Eurovizijos šou iki pačių paskutinių sekundžių ir pavydėjome tiems išrinktiesiems - žiūrovams, kurie galėjo, nepaisant koronos, šalių pasirodymus stebėti gyvai. 

Bet kas buvo - pražuvo. Eurovizija, pergalės ir pralaimėjimai, laimingi ir nuliūdę veidai, kartėlis, laimė, pavydas. Viskas ilgainiui praeina. Tiesa, kitais metais vėl galėsime stebėti Euroviziją, vėl karščiuotis, nekantria širdimi laukti stebuklo, nes daugiau nieko kito ir nebelieka. Lietuvai reikia stebuklo. Akivaizdu, kad Anglijai jo reikia lygiai taip pat, nes šių metų pasirodymas buvo, švelniai tariant, sukakoktas. Bet Anglija man nelabai rūpi, aš juk Lietuvos vaikas. Ir nesvarbu, kad gyvenu Vokietijoje, kad čia gimė mano vaikai, svarbiausia, kad ne ką mažiau negu ten gyvenantys pergyvenu dėl šalies žmonių ir pačios tėvynės likimo.

Patriotiškumas niekur neprapuola. Tiesa, daug lengviau būti patriotu ten, kur duonos daugiau, kur žmonės draugiškai šypsosi, kur net juodą darbą dirbdamas, gali išlaikyti savo orumą ir gyvenimo kokybę. O kai gyveni geriau, tai ir meilė Lietuvai, gimtajam žodžiui, istorijai, papročiams ir tradicijoms yra kur kas didesnė. Žmogus, besistengiąs visais įmanomais būdais išgyventi, nesuka galvos apie meilę Tėvynei, jis tam tiesiog neturi nei laiko, nei noro. Aš dar laiko turiu. Noro irgi. Be to, tikiu, kad savo patriotiškumą išlaikysiu iki pat grabo lentos. Bet juk ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Užtai ir balsuojam per Euroviziją - maži žingsneliai didelės pergalės link. Kada nors, ateityje, reikia tikėtis, dar iki prarandant akių šviesą.

I. Vito

Išeik

Nuotraukos autorius Jan Tinneberg/unsplash

Pasibuvai ir gana - 

Nereikalingiesiems - durys.

Juoduoja atšalus kava

Ir smirdi pelėsinis sūris.

Stebiuos, kaip ištvėriau ilgai

Tave - priešingybių ąsotį:

Bemiegių naktų - per mažai,

Dienų džiaugsmai - pramiegoti, 

O žodžiai kaskart ne laiku,

Ne tie ir ne apie mane,

Į veidrodį žvelgti klaiku,

Žydrajame ekrane

Balsai svetimi, svetimi,

Tokie kaip ir tavo - žiauru... 

Išeik. Reik atvirst savimi, - 

Atgimt, atsivert - be tabu! 

Skaitau...

Iliustracija iš Pinterest

Skaitau ir abejoju,

ar gali šitaip būti,

kad rauda ir dejuoja

žodžiuos raidžių gegutės,

kad yra pakeliui

tarytum laiko siūlai,

įmantrūs audiniai

prasmių ir kalambūrų,

kad tris kartus iš naujo

į pradžią akys grįžtą,

nes neragavo kraujo,

nors prižadėta. Ryžto

prisirpusiom blakstienom,

lyg drugio sparnas, moju

ir netikiu, kad žodžiai

numiršta. Jie kovoja!

Ir netikiu, kad veltui

tikėjau iki taško, -

srovė mintis į deltą

nuplukdė ir ištaškė...

nežinau, nežinojau ir turbūt nežinosiu...

Nuotrauka iš mediakatalogas.lt, autorius manfredrichter

nežinau, nežinojau ir turbūt nežinosiu -

nežinia trikdo žiauriai - bjauru,

kita vertus, žinojimo (tiesą išduosiu)

liežuvis prižėlęs gaurų, -

baimė slepias tarp jų tarsi prasmės tarp žodžių:

nežinia ar žinia - kas geriau?

nesigilinu - įkvepiu oro dar godžiai

ir užsidegu - pagaliau!

Virsmas

Nuotrauka iš Etno Spa

Mano kraujas šiandien virto rūgpieniu, -

Galėčiau šaukštais jį it grietinę kabinti,

Rūgštelė persisunkė - odą kuprina,

Jusles pašiaušia, - nori pakankinti

Mane - įkritusią į savo kūną,

Kaip į per didelius, paskolintus rūbus.

Šukuoju styrantį it žagarai kaltūną,

Vis judindama ritmiškai klubus.

Tai kuo gi aš tapau? Sutrikus

Žiūriu į mišką - tūkstančiai balsų...

Brendu per pievą drabužius palikus

Ant slenksčio, - viduriuos keistai alsu,

O širdyje - paparčio žiedas skleidžias,

Apsamanoja rankos ir pečiai...

Šešėliai tįsta -  saulė skubiai leidžias,

Šešėliuose - gyvatės ir žalčiai,

Bet man vis tiek - aš nieko nebijau,

Many dabar didi jėga gyvena, -

Šaknų pažindus laume atgijau -

Girdžiu kvapais kartojamą osana.

Jeigu pamečiau, tai turiu eiti ieškoti

Nuotrauka iš Jeff Bullas Blog

Tylos, pasirodo, gali būti per daug. Nesureikšminu jos, kaip nebesureikšminu ne taip pasakyto žodžio, ne vietoje padėtų drabužių ar smėlio batuose. Laikui bėgant akys praranda aiškumą, apsineša visokiausiais nereikalingais rūkais, kylančiais iš smegenų, ir visa nudažo vienoda spalva. Nebūtinai juodai ar baltai, tačiau kad ir kokia spalva bedažytų, vienos jos visada per maža. 

Šią savaitę norisi ir man gulėti ant grindų. Mačiau feisbuke Beatos Nicholson nuotrauką, kurioje ji guli darbo kambaryje ant kiliminės dangos, po galva pasidėjusi medinę kaladę. Kaladės neturiu, bet grindis išbandžiau. Nustebau kaip palengvėjo, tarsi grindys būtų iš manęs išsiurbusios visus negalavimus: nugarai lengviau, galvai lengviau, aplinkiniams lengviau. 

Kažkur pamečiau savo ryžtą. Jis kaip koks raktas, matyt, iškrito iš kišenės, kai buvau išėjusi į parduotuvę. Dabar sėdžiu ir galvoju, kodėl gi jau kokią savaitę neberašau dienoraščio, kodėl nebemąstau, kodėl nesu spontaniška. Geriausios mintys visada ateina netikėtai, kai jų neprievartauji savo smegenimis. Kažkokiu stebuklingu būdu jos pasiekia galvą ir it lengvutės, permatomos fėjos ima mojuoti sparneliais, sukeliančiais bangas stikliniame kūrybinio ežero paviršiuje. Kartais jos tais sparneliais taip smarkiai plaka, kad bangos užauga net iki cunamio dydžio. Tokių minčių savininkus mes linkę vadinti genijais, bet iki genijaus man toli gražu. Aš - paprastas žmogus su paprastais poreikiais ir, pasirodo, labai paprastomis, motinystės ir šeimyninio gyvenimo pakoreguotomis svajonėmis. 

Vėl bijau. Pati nežinau, ko tiksliai, bet greičiausiai - gyvenimo. Ten kur esu, esu saugi. Ar būčiau saugi ir ten, kur galėčiau būti? Nežinia mane baugina. Baugina ir mintis, kad tokios manęs, kokia aš esu dabar, bus tiesiog per maža. Užtai pasiduodu vos tik užuodusi būsimos kovos kvapą. Užuodžiu ir dabar, užtai slampinėju po namus kaip vakarykščio gyvenimo šešėlis, didžiuliu lanku apeidama kompiuterį, tūkstantąjį kartą pasitikrinu feisbuko paskyrą ir elektroninį paštą, sutvarkau išmėtytus daiktus, sukiojuosi virtuvėje, bet nesiimu tų darbų, kurie turėtų būti padaryti jau vakar. Ar su ryžtu pamečiau ir sveiką protą?

 

Šiandien eisiu ieškoti to, ką pamečiau. Niekas kitas nei mano ryžto, nei sveiko proto surasti negali, nes kiekvieno mūsų jutiminė paieškos sistema gali aptikti tik tai, ką mes patys esame praradę. Čia jau kaip su laime, meile ir kitokiais nelabai racionliais dalykais - jeigu pati jais nepasirūpinsi, tai ir neturėsi. Nors, kai gerai pagalvoji, visame kame yra reikalinga asmeninė iniciatyva. Tai ir jos dar kartu paieškosiu. 

I. Vito

Laimės užkalbėjimas

Nuotraukos autorius Harald Ferber/sparnuotoji Luisa

tu pati tu pati tu pati

tegali pasijusti laiminga

tu pati tu pati tu pati

už tą laimę esi atsakinga

tu pati tu pati tu pati

savo sielą ir širdį pažįsti

tu pati tu pati tu pati

privalai laimės krūtį pažįsti

tu pati tu pati tu pati

akimis, ausimis, dantimis

tu pati tu pati tu pati

ar diena, ar tai būtų naktis

tu pati tu pati tu pati

skrydžiui moki išskleisti sparnus

tu pati tu pati tu pati

iš savęs išeini į kitus

Kelias - uroboras

Iliustracija iš Pinterest

Esu pusiaukelėje, mano kelias dulka,

Nors bendraamžiai jau seniai seniai

Važiuoja asfaltuotais plento dryžiais.

Aš dar keliauju pėsčiomis,

Gyvenimą sukišus į kuprinę.

Kitų spindėjime ištįsta mano veidrodinis aš,

Kaip kad nutįsta vakaro šešėliai,

Įsivelia į pakelės krūmynus ir prisirankioja dagių.

Tokia dalia visų nelaimėlių,

Kuriems žvaigždžių danguj vis negana.

Atsiveria pusiaukelėj duobė

Ir siurbia tarsi krūtį kūdikis:

Įkrisi - neiškilsi, pragaras klampus,

Sustosi - laiko bus, apeisi.

Kelias dulkės ir saulė kepins,

Bet nebekrisi, nors, atrodys, vėlei

Visi kiti jau daug toliau nei tu, -

Nes tavo kelias ryja savo uodegą.

Atiduodu savo balsą Žmogui...

Nuotrauka iš BodyshotPerformance

 Atiduodu savo balsą Žmogui,

Tolerancijai ir Pakantumui, -

Sukirmijusių, nuodingų uogų

Nerenku - jos neatneš saldumo.

Jau geriau pabūsiu alkana -

Praregėsiu tiesą pasivijus,

Reikia jausti kiek, kada gana

Sekti paskui netikrus mesijus.

Nutįso kelias...

( K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus veiklos įkvėptas eilėraštis)

Nuotrauka iš alkas.lt

Nutįso kelias iš Šiaulių į skurdų,

Tačiau brangia istorija apgaũbtą 

Tolminkiemį. Retėja matančių jo turtą

Pro slavų vardą, iš kareivių gautą.

"Tegul vadins mane kaip tinkami, -

Esu ir būsiu Donelaičio žemė,

Kurion sugrįžta žodžio alkani:

Vieni jauni, kiti daugiau pasenę,

Bet su dainom lietuviškom atėję,

Su noru neužmiršti, kad kadaise

Čia Donelaitis rūpinos, mylėjo

Meistravo, rašė, būrų sielas taisė."

Kur gyvena laisvė

 

Nuotraukos autorius BalazsKovacs/Getty Images

Lauko platybė užburia -

Ganosi akys kaip ką tik gimę drugiai

Po neaprėpiamus tolius,

Galvoje skamba laisvė -

Tik joje ji ir gali skambėti, galvoju.

Griaustinis sumuša būgnais,

Žaibas perskelia nevilties 

Ir nervinio išsekimo pritvinkusį orą pusiau.

Trumpą akimirką jis iš tiesų lieka suskilęs,

Kaip suskyla ir spygliuotas kaštono kevalas, -

Užuodžiu pro plyšį alsuojančią šviežiai nušienautą žolę ir jazminus,

Lyg žaibas būtų atvėręs vartus į kitą dimensiją, -

Joje nėra mūsų!

Nepaliestos gamtos kvapas apsvaigina,

Laimė išvilioja šypseną, žinančią paslaptį, -

Žaibas - raktas į laisvę,

Į tą didelę,

Kurios aidas vis dar skamba smegenų fiorduose;

Pasąmonė atsimena jos balsą,

Kaip vaikas atsimena motinos dainuotas lopšines.

Bet... akys jau nemato skirties plyšio...

Šis pasaulis mus įkalino -

Jis neatleis mums už mūsų nuodėmes.

Ežys

Nuotrauka iš kinder.wdr.de

Juodos akutės it sagos

Stebi, blizga saulutėj,

Mažas snukutis lyg sako:

- Tuoj atsigersiu balutėj,

Užkąsiu mėsytės - skanumas!

Puškėsiu privalgęs po krūmu.

O mano spyglelių gražumas,

Gražesnio už ežį - nebūna.

Bet jeigu kada pamatysi

Mane šmirinėjant po žolę,

Neliesk, dar įkąst sumanysiu,

Įdurti į ranką ar koją.

Nors aš ant tavęs nepykstu, -

Esu tik ežys, tik ežys,

Mielai sau gamtoj gyvenu

Ir laukiu, kol žvaigždės pražys.

Reik mokėti būt savimi...

Nuotrauka iš PlacesDelight

Reik mokėti būt savimi, -

Laimė kitaip nesuranda,

Užtai kankinies ir tyli

Ant priešingo Nemuno kranto.

Užtai pamojuoji trumpai -

Tėkmė žvilgsnį sau sužvejoja

Ir ieškai, nors net nežinai,

Ko nori, - viskuo abejoji,

Kaip reikia išmokti, pas ką?

Kiek burtų, kiek užkalbėjimų

Surinkt, įgyvendint už tą

Savęs pažinimo mokėjimą?

Jei tu, kurs žinai, vieną dieną

Mane pastebėsi ant kranto, -

Išmokyk to meno! Aš sielą

Mainais atiduosiu iš karto.

Rūkas

Nuotraukos autorius Dirk Stamm

Kalbėjo man kaštonai,

Trikampėm kekėm mojo,

Visi tada žinojom - 

Nebeskambės vargonai,

Nedindiliuos varinis

Bažnyčios varpas. Rūkas

Įsups tarsi į pūką

Tiek kaimą, tiek šauktinį -

Visiems tylos užteko.

Į užmarštį papuola

Net ir kukli burbuolė

Ant kukurūzo reto.

Tiktai kaštonai šaukia,

Atsparūs rūko sniegui.

Gyvenimas užmiega

Ir šimtą metų laukia,

Kol grįšiu, išbučiuosiu

Mamos ir tėčio veidus,

Save namo paleidus,

Laisvę glėby čiūčiuosiu.

Mažų gyvenimų centras

Iliustracija iš Pinterest

Katapultuojuosi nuo sofos ant pievutės -

Horizontalią padėtį keičia vertikali;

Apsimetu medžiu,

Kurio viršūnėje burkuoja įsimylėję balandžiai,

Vainiko tankmėje rėkia nekantrūs šarkiukai,

Ant apatinių šakų čirškia pasišiaušę žvirbliai,

Bandydami nuvyti ryžą kaimynų katę.

Mano pavėsyje žaidžia berniukai:

Renka sraiges ir deda į vieną krūvą - 

Joms reikia tuoktis, sako ir juokiasi,

Lyg slėpdami kokią didelę didelę paslaptį.

Stoviu kiemo pakraštyje

Ir jaučiuosi kaip niekada gyva,

Kol kitų gyvenimai sukasi aplinkui,

Tarsi spalvotos auros.

Dar pabūsiu šitaip,

Klausysiuosi lapų šnaresio -

Broliai medžiai pranašauja lietų -

Gaudo vėją, mojuoja Baltijos jūros vandeniu pritvinkusiems debesims,

Kviečia paskubėti, pratrūkti, atiduoti savo sunkumą,

Kad šis kuo greičiau pakiltų indais iki pat viršūnės,

Kurios žaliame prieglobstyje vis dar mylisi du pilki balandžiai.

Gera būti vertikalia pasaulio ašimi - 

Mažo kiemo mažų gyvenimų centru.

Raudu ir raudu

Nuotrauka iš Pinterest

Raudu ir raudu prie atviro lango

Į lietų, į tulpes, šokančias tango,

Į suputojusius žiedus alyvų,

Į tai, kas jau mirę, į tai, kas dar gyva.

Raudu ir raudu - ilgai laikiausi,

Už durų, už šypsenos savo slapsčiausi,

Bet tai, kas turi palikti kūną,

Išeina į laisvę vėtrom, taifūnais.

Raudu ir raudu, kol niekas negirdi, -

Pro atvirą langą išlieju širdį

Ir, apsisukus ant pirštų galų,

Lengvesnį gyvenimą gyvenu.

Fantastika

Dailininkas Han Cai

piešiu mėlynus vikšrelius - 

iš jų turėtų išsivystyti genialios mintys;

Fantastika irgi nori gyventi -

jei ne mėlyname vikšrelyje,

tai skaudančioje galvoje, -

kai šioji skils pusiau

išdygs fantastiška saulėgrąža

ir pabers sėklas išalkusiems nūdienos paukščiams

Nuo "tuščio" mėnulio iki tobuliausios savo paties išraiškos

Nuotrauka iš pinterest

Neapleidžia jausmas, kad įvykiai mano gyvenime vyksta ne tuo laiku, kuriuo turėtų vykti. Vis nesuspėju su madomis, esu susipykusi su konkrečiomis datomis ir terminais. Galėčiau kaltinti aplinkybes, juk jas apkaltinti visada lengviausia. Bet tiesa slypi kažkur anapus mano ego. Gal reikėtų atidžiau sekti mėnulį? Mano tėvai sako, kad būna ir "tuščias" mėnulis, tada nevalia sodinti daržovių, nes neužderės derlius. Gal ir su visais kitais įvykiais gyvenime reikia elgtis kaip ir su daržovėmis - sėti, sodinti ir nuiminėti derlių atsižvelgiant į mėnulio fazę?

O gal tereikia tik daugiau žiūrėti į naktinį dangų. Stebėti žvaigždes, debesis, mėnulį. Kaimynų langus irgi galima stebėti, bet tada galėčiau būti klaidingai suprasta. Dar yra ir gatvių žibintai, automobilių bei dviračių lempos, dviratininkų atšvaitai, mobiliųjų telefonų šviesos. Bet kosmiškiau ir magiškiau atrodo dangaus stebėjimas, nes dangaus šviesuliai vis dėlto yra labiau atitolę nuo rutinos, nuo kasdieninės logikos ir įprastų dalykų bei reiškinių. O kas nėra pasiekiama ranka, tas atrodo kur kas romantiškiau negu čia pat stovintis tuščias kavos puodelis.

Likimą irgi nusako žvaigždės. Juk tikime horoskopais, nors šiuo atveju reikėtų sakyti - norime tikėti. Ir jeigu juos skaitytume kaip patarimų skiltį, tai nebūtų tiek daug nusivylusių širdžių. Horoskopai kaip loterijos bilietai - reikalingi tik vilčiai palaikyti. Bet tuščia viltis - irgi žalinga. Ji skaudina. Taigi geriau netikėti loterija ir žvaigždėmis, o tikėti mėnuliu. Jis nevaidina geresnio negu yra, nes geresniu būti jau negali. Vadinasi, mėnulis yra tobuliausia savo paties išraiška. Argi ir aš taip negalėčiau - būti geriausia savo pačios versija? Ir taip diena iš dienos, kol ateis laikas skaičiuoti viščiukus. 

I. Vito

Siesta

Frederick Arthur Bridgman, The Siesta

Akių vokai it debesys lietaus apsunkę,

Nelyja dar ir šiandien jau nelis.

Tamsoj paskendusi diena prapliumpa

Mažais spalvų konfeti - sapnų šalis:

Marga, gyva, triukšminga - maišos laikas,

Erdvė, jausmai, pasauliai - net šaukiu!

Kol kūnas tįso nejudrus, palaidas,

Pasąmonėj atgimstama sykiu.

Ir vieną trumpą, pavogtą akimirką

Iš savos tūkstančio ir vieno darbo sąrašo,

Staiga virstu žmogum iš panegirikų,

Patvirtinančiu šlovę savo parašu.

jau įgriso ji - tuštuma

Nuotraukos autorius Djeff Act, Silent Me

jau įgriso ji - tuštuma -

anei guodžia, anei sušildo -

ji nesuteikia jausmo, kada,

rodos, visas pasaulis sutilptų

į tave ir suteiktų jėgų.

jau įgriso ji - tuštuma -

apsiniaukusios akys vien lietų

seka: kapsi ir kapsi kruša

ant beveik pražydusių liepų,

bet be saulės nebus ir žiedų...

jau įgriso ji - tuštuma - 

gatvės savo pilkumą išliejo

ir ištirpęs asfaltas lyg glaistas

žmogų, paukštį ir medį apliejo;

liko dar tik spalva dobilų...

Pririščiau, jei galėčiau...

Nuotrauka iš ArchZine

Pririščiau, jei galėčiau,

Kiekvieną savo mintį,

Žiūrėčiau ir žiūrėčiau

Kaip ganos. Užauginti

Ne taip sunku, kai pievoj

It avys ar it ožkos

Rupšnoja žolę sieloj

Ir prasiveržti trokšta.

O aš dainuoju tyliai

Joms piemenėlio dainą, -

Klausykite, mažyliai, -

Gyvenimas ateina,

Susisuka sau lizdą

Vilnoniam jūsų rūbe

Ir, štai, - sparnai sublizga!

Išskrisit... Nesuskubę,

Uždelsę pasiliksit

Ir vėl rupšnosit žolę...

Kaip kvaila buvo klysti...

Keliaukit! Nebenoriu

Pririšti. Būkit laisvos!

Kitaip tik mano būsit.

Skraidykit, siauskit, žaiskit, -

Nutūpsite - pražūsit...

Vienas sakinys apie t-m-s-ave

Iliustracija iš pastemagazine

Geriausi pokalbiai - su savimi,

nėra daugiau tokių protingų Žemėj,

tik tu gali tikėti tavimi,

kaip niekas kitas patikėt negali;

klausytojas geriausias pats esi,

kiekvieną žodį išgirsti - kiekvieną!

dabar laikai tokie labai keisti -

pats spjaudai, pats ir gaudai kiaurą dieną;

ir niekas - niekas! - nemokės suprast

geriau, negu tu pats save suprasi, -

geriausias draugas - tavo tikras "aš",

svarbiausia - pakely jo nepamesti.

Tyloj

Nuotrauka iš Pinterest

Kartais mums tenka pripažinti,

Kad nebėra ką pasakyti;

Tylėti ir tyloj skandinti

Mūsų tikėjimą mažytį -

Tą patį, varvantį it medų

Ant valandų - aviečių uogų.

Gyvenimo takeliai veda

Į vieną vieškelį. Sunkoka

Nepasikart ant batų raiščių,

Užmynus sportbatį netyčia,

Bet kol kartu dulkėti vaikštom,

Nereikia žodžių - tyloj sugrįšim.

Voro monologas

Nuotraukos autorius Kay Nietfeld

Nesipriešinu. Lai užslenka žiema,

Gegužės mėnesį sumaišiusi su gruodžiu.

Sniegu varvės, ištirps - bus laikina,

Tik savo iltinius dantis parodžius:

Įkandus vyšniai, gal ir obeliai šiek tiek,

Išgąsdinus bites, kregždes, varnėnus,

Privertus žmogų dirsčiot ir žiūrėt

Laukan pro langą arba lipti sienom,

Nes laikas jau seniai daržus sodinti -

Laukai išalkę sėklų artumos.

Širdis nenori sielos įbauginti,

Esą nebus laimingos pabaigos.

O aš tyliu. Aš nesipriešinu orams.

Neimsiu pavyzdžio iš Don Kichoto. 

Aš lauksiu. Laukti - įprasta vorams,

Numezgus tinklą ant likimo šluotos.