Skaitau ir abejoju,
ar gali šitaip būti,
kad rauda ir dejuoja
žodžiuos raidžių gegutės,
kad yra pakeliui
tarytum laiko siūlai,
įmantrūs audiniai
prasmių ir kalambūrų,
kad tris kartus iš naujo
į pradžią akys grįžtą,
nes neragavo kraujo,
nors prižadėta. Ryžto
prisirpusiom blakstienom,
lyg drugio sparnas, moju
ir netikiu, kad žodžiai
numiršta. Jie kovoja!
Ir netikiu, kad veltui
tikėjau iki taško, -
srovė mintis į deltą
nuplukdė ir ištaškė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą