Esu pusiaukelėje, mano kelias dulka,
Nors bendraamžiai jau seniai seniai
Važiuoja asfaltuotais plento dryžiais.
Aš dar keliauju pėsčiomis,
Gyvenimą sukišus į kuprinę.
Kitų spindėjime ištįsta mano veidrodinis aš,
Kaip kad nutįsta vakaro šešėliai,
Įsivelia į pakelės krūmynus ir prisirankioja dagių.
Tokia dalia visų nelaimėlių,
Kuriems žvaigždžių danguj vis negana.
Atsiveria pusiaukelėj duobė
Ir siurbia tarsi krūtį kūdikis:
Įkrisi - neiškilsi, pragaras klampus,
Sustosi - laiko bus, apeisi.
Kelias dulkės ir saulė kepins,
Bet nebekrisi, nors, atrodys, vėlei
Visi kiti jau daug toliau nei tu, -
Nes tavo kelias ryja savo uodegą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą