 |
| Nuotrauka iš Jeff Bullas Blog |
Tylos, pasirodo, gali būti per daug. Nesureikšminu jos, kaip nebesureikšminu ne taip pasakyto žodžio, ne vietoje padėtų drabužių ar smėlio batuose. Laikui bėgant akys praranda aiškumą, apsineša visokiausiais nereikalingais rūkais, kylančiais iš smegenų, ir visa nudažo vienoda spalva. Nebūtinai juodai ar baltai, tačiau kad ir kokia spalva bedažytų, vienos jos visada per maža.
Šią savaitę norisi ir man gulėti ant grindų. Mačiau feisbuke Beatos Nicholson nuotrauką, kurioje ji guli darbo kambaryje ant kiliminės dangos, po galva pasidėjusi medinę kaladę. Kaladės neturiu, bet grindis išbandžiau. Nustebau kaip palengvėjo, tarsi grindys būtų iš manęs išsiurbusios visus negalavimus: nugarai lengviau, galvai lengviau, aplinkiniams lengviau.
Kažkur pamečiau savo ryžtą. Jis kaip koks raktas, matyt, iškrito iš kišenės, kai buvau išėjusi į parduotuvę. Dabar sėdžiu ir galvoju, kodėl gi jau kokią savaitę neberašau dienoraščio, kodėl nebemąstau, kodėl nesu spontaniška. Geriausios mintys visada ateina netikėtai, kai jų neprievartauji savo smegenimis. Kažkokiu stebuklingu būdu jos pasiekia galvą ir it lengvutės, permatomos fėjos ima mojuoti sparneliais, sukeliančiais bangas stikliniame kūrybinio ežero paviršiuje. Kartais jos tais sparneliais taip smarkiai plaka, kad bangos užauga net iki cunamio dydžio. Tokių minčių savininkus mes linkę vadinti genijais, bet iki genijaus man toli gražu. Aš - paprastas žmogus su paprastais poreikiais ir, pasirodo, labai paprastomis, motinystės ir šeimyninio gyvenimo pakoreguotomis svajonėmis.
Vėl bijau. Pati nežinau, ko tiksliai, bet greičiausiai - gyvenimo. Ten kur esu, esu saugi. Ar būčiau saugi ir ten, kur galėčiau būti? Nežinia mane baugina. Baugina ir mintis, kad tokios manęs, kokia aš esu dabar, bus tiesiog per maža. Užtai pasiduodu vos tik užuodusi būsimos kovos kvapą. Užuodžiu ir dabar, užtai slampinėju po namus kaip vakarykščio gyvenimo šešėlis, didžiuliu lanku apeidama kompiuterį, tūkstantąjį kartą pasitikrinu feisbuko paskyrą ir elektroninį paštą, sutvarkau išmėtytus daiktus, sukiojuosi virtuvėje, bet nesiimu tų darbų, kurie turėtų būti padaryti jau vakar. Ar su ryžtu pamečiau ir sveiką protą?
Šiandien eisiu ieškoti to, ką pamečiau. Niekas kitas nei mano ryžto, nei sveiko proto surasti negali, nes kiekvieno mūsų jutiminė paieškos sistema gali aptikti tik tai, ką mes patys esame praradę. Čia jau kaip su laime, meile ir kitokiais nelabai racionliais dalykais - jeigu pati jais nepasirūpinsi, tai ir neturėsi. Nors, kai gerai pagalvoji, visame kame yra reikalinga asmeninė iniciatyva. Tai ir jos dar kartu paieškosiu.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą