Neapleidžia jausmas, kad įvykiai mano gyvenime vyksta ne tuo laiku, kuriuo turėtų vykti. Vis nesuspėju su madomis, esu susipykusi su konkrečiomis datomis ir terminais. Galėčiau kaltinti aplinkybes, juk jas apkaltinti visada lengviausia. Bet tiesa slypi kažkur anapus mano ego. Gal reikėtų atidžiau sekti mėnulį? Mano tėvai sako, kad būna ir "tuščias" mėnulis, tada nevalia sodinti daržovių, nes neužderės derlius. Gal ir su visais kitais įvykiais gyvenime reikia elgtis kaip ir su daržovėmis - sėti, sodinti ir nuiminėti derlių atsižvelgiant į mėnulio fazę?
O gal tereikia tik daugiau žiūrėti į naktinį dangų. Stebėti žvaigždes, debesis, mėnulį. Kaimynų langus irgi galima stebėti, bet tada galėčiau būti klaidingai suprasta. Dar yra ir gatvių žibintai, automobilių bei dviračių lempos, dviratininkų atšvaitai, mobiliųjų telefonų šviesos. Bet kosmiškiau ir magiškiau atrodo dangaus stebėjimas, nes dangaus šviesuliai vis dėlto yra labiau atitolę nuo rutinos, nuo kasdieninės logikos ir įprastų dalykų bei reiškinių. O kas nėra pasiekiama ranka, tas atrodo kur kas romantiškiau negu čia pat stovintis tuščias kavos puodelis.
Likimą irgi nusako žvaigždės. Juk tikime horoskopais, nors šiuo atveju reikėtų sakyti - norime tikėti. Ir jeigu juos skaitytume kaip patarimų skiltį, tai nebūtų tiek daug nusivylusių širdžių. Horoskopai kaip loterijos bilietai - reikalingi tik vilčiai palaikyti. Bet tuščia viltis - irgi žalinga. Ji skaudina. Taigi geriau netikėti loterija ir žvaigždėmis, o tikėti mėnuliu. Jis nevaidina geresnio negu yra, nes geresniu būti jau negali. Vadinasi, mėnulis yra tobuliausia savo paties išraiška. Argi ir aš taip negalėčiau - būti geriausia savo pačios versija? Ir taip diena iš dienos, kol ateis laikas skaičiuoti viščiukus.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą