Kai gyveni gerai, Tėvynę mylėti lengviau

Nuotrauka iš 15 min/ autorius E.Blaževič

Su vaikais žiūrėjome Euroviziją. Sirgome už The Roop, lyg ši būtų buvusi mūsų pačių sukurta. Šiais metais netgi balsavau! Prasėdėjom su Pijum iki pat galo, atšventėm italų grupės Måneskin pergalę, paliūdėjome dėl mūsiškių ir apkalbėjome Latviją su Estija, už Lietuvos nepalaikymą. Bet aštunta vieta finale - geras pasiekimas. Be to, The Roop tikrai užkariavo Europos širdis. Nenuostabu, juk daina originali, aktuali, užvedanti, geltona spalva - įsimintina, šokio judesiai - beprotiški. Bravo! Mano vaikai liko sužavėti, tiesa, Tomas ilgai netvėrė: raudonomis akelėmis žiūrėdamas į mane pareiškė, kad jau nori miego, išsivalė dantis ir atsigulė į lovą. Mano vyras - nelabai didelis Eurovizijos fanas, užmigo tiesiog ant sofos, na, o mudu su vyresnėliu klausėmės ir stebėjom bene geriausią visų laikų Eurovizijos šou iki pačių paskutinių sekundžių ir pavydėjome tiems išrinktiesiems - žiūrovams, kurie galėjo, nepaisant koronos, šalių pasirodymus stebėti gyvai. 

Bet kas buvo - pražuvo. Eurovizija, pergalės ir pralaimėjimai, laimingi ir nuliūdę veidai, kartėlis, laimė, pavydas. Viskas ilgainiui praeina. Tiesa, kitais metais vėl galėsime stebėti Euroviziją, vėl karščiuotis, nekantria širdimi laukti stebuklo, nes daugiau nieko kito ir nebelieka. Lietuvai reikia stebuklo. Akivaizdu, kad Anglijai jo reikia lygiai taip pat, nes šių metų pasirodymas buvo, švelniai tariant, sukakoktas. Bet Anglija man nelabai rūpi, aš juk Lietuvos vaikas. Ir nesvarbu, kad gyvenu Vokietijoje, kad čia gimė mano vaikai, svarbiausia, kad ne ką mažiau negu ten gyvenantys pergyvenu dėl šalies žmonių ir pačios tėvynės likimo.

Patriotiškumas niekur neprapuola. Tiesa, daug lengviau būti patriotu ten, kur duonos daugiau, kur žmonės draugiškai šypsosi, kur net juodą darbą dirbdamas, gali išlaikyti savo orumą ir gyvenimo kokybę. O kai gyveni geriau, tai ir meilė Lietuvai, gimtajam žodžiui, istorijai, papročiams ir tradicijoms yra kur kas didesnė. Žmogus, besistengiąs visais įmanomais būdais išgyventi, nesuka galvos apie meilę Tėvynei, jis tam tiesiog neturi nei laiko, nei noro. Aš dar laiko turiu. Noro irgi. Be to, tikiu, kad savo patriotiškumą išlaikysiu iki pat grabo lentos. Bet juk ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Užtai ir balsuojam per Euroviziją - maži žingsneliai didelės pergalės link. Kada nors, ateityje, reikia tikėtis, dar iki prarandant akių šviesą.

I. Vito