 |
| Nuotraukos autorius BalazsKovacs/Getty Images |
Lauko platybė užburia -
Ganosi akys kaip ką tik gimę drugiai
Po neaprėpiamus tolius,
Galvoje skamba laisvė -
Tik joje ji ir gali skambėti, galvoju.
Griaustinis sumuša būgnais,
Žaibas perskelia nevilties
Ir nervinio išsekimo pritvinkusį orą pusiau.
Trumpą akimirką jis iš tiesų lieka suskilęs,
Kaip suskyla ir spygliuotas kaštono kevalas, -
Užuodžiu pro plyšį alsuojančią šviežiai nušienautą žolę ir jazminus,
Lyg žaibas būtų atvėręs vartus į kitą dimensiją, -
Joje nėra mūsų!
Nepaliestos gamtos kvapas apsvaigina,
Laimė išvilioja šypseną, žinančią paslaptį, -
Žaibas - raktas į laisvę,
Į tą didelę,
Kurios aidas vis dar skamba smegenų fiorduose;
Pasąmonė atsimena jos balsą,
Kaip vaikas atsimena motinos dainuotas lopšines.
Bet... akys jau nemato skirties plyšio...
Šis pasaulis mus įkalino -
Jis neatleis mums už mūsų nuodėmes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą