Kasdienybė

 

Nuotrauka iš Michael Mahin

Nusikerpu nagus ir vėl rašau, -

Netrukdo pralaimėt klavišų kovoje;

Kaip pakrovėjas čirškia paklausau,

Lyg tekanti srovė iš čiaupo vonioje;

Susirenku mintis, pabirusias po kambarį - 

Jau leisgyves į vakarą nuo trūkumo veiklos,

Ir parašau eiliuotą, bet ne visai gal skaitinį,

Kurio matyti niekas greičiausiai nevalios.

Tyliu, žiūriu į spindintį lyg atšvaitas ekraną, -

Per daug baltos ir per mažai juodos...

Pasitrinu sėdynę - nutirpo ir sušalo,

Nes jau ilgokai stengiuosi, bet nerandu poros

Nei žodžiui, anei ryžtui, kurio mažiau kas dieną,

Kuris it sniegas tirpsta pavasario delnuos --

Kodėl vieniems sėkmė - banginio pienas,

Kitiems, deja, pamėlus lyg vanduo?

Vartau akis, ieškodama atsakymo,

Bet kaip gi rasti jį, jei mintys leipsta?

Be sąmonės geriau panirt į sąmonę! -

Iš smegenų ištraukt medinį pleištą,

Nuo pat gimimo trukdantį tekėti

Vaizduotės syvams per visas jusles,

Ir nūdieną kaip tokią išmylėti

Iki sekundės paskutinės, nes

Kitaip nebus laimingos pabaigos,

Jos niekas už mane neparašys...

Pikta ir susivėlusi keliuos

Anksti ryte, einu atsiprašyt

Prieš veidrodį vonioj savęs pačios,

Nusiprausiu paraudusias akis

Ir vėl nuo pat viršaus lig apačios

Rašau juodas juodas juodas avis...

Sniego kąsniukas

     Nuotrauka iš efoto

Lengvas it pūkas

Sniego kąsniukas

Debesį tėtę

Bučiniui lietė

Ir ruošės į kelią - 

Kristi į žemę, 

Į glėbį gimtos

Motulės gamtos.

Jai bučinį vieną

Lyg trapią purieną

Ir vėl - pas tėvelį

Į debesų šalį. 

Arba ne

  Dovilė Norkutė "Susimąsčiusi pienėse" 

Oro gurkšnis pakelia krūtinę - 

Tiek jėgos ir gyvasties jame!

Rodos net ir dalią geležinę

Nugalėt pajėgčiau. Arba ne. 

Šnabždesys kutena ausį kairę,

Tu kikendamas šypsaisi į mane, 

Šitą juoką aš tarytum gairę

Pasitelksiu meilei. Arba ne.

Patyliukais laikas tiksi - šneka

Apie progas, išsisklaidžiusias rūke.

Seilės tįsta iš smalsumo, teka - 

Susiimsiu kada nors ar ne?

Kada nors... Ne kada nors - tuoj pat!

Suveržiu diržu drakono pilvą. Te

Kibirkštėlės tavo akyse kaipmat

Palydės į pergalę. Ar ne. 

Patylėti

nuotrauk iš knops

Patylėti, kartais patylėti reikia

Ir, žiūrėk, jau debesys retėja. 

Smulkmena galvoji, 

Tačiau ne tom dienom, 

Kai žodžiai liežuviu 

Lyg nuo tramplyno šokinėja. 

O reikia tik nutilti ir klausytis,

Kaip tyliai kalba tavo meilė, - 

Jei šauksi, meilė visada tylės. 

Skylė kišenėje

Maya Schock "Man Sitting on Chair"

Mezginį šonan padėjęs

Žiūri į tolį ir tyli, -

Prieš tavo akis - sumedėjęs

Gyvenimas statosi pilį

Iš vis tų pačių svajonių,

Metai iš metų brandintų,

Bet laikas statyboms lig šiolei

Pasiūlė tik pusmaišį miltų.

Ir tie išbyrėjo pro skylę

Kišenėje - kas per velnias?

Žiūri į tolį ir tyli...

Reik lopyt švarkus ir kelnes!

Baltiškieji balsai

 

Astos Keraitienės darbas

Klausaus, kai kalba man dievai -

Perkūnas, Gabija, Žemyna...

Ir žodžiai jų lyg aitvarai

Mano pasąmonėj pakyla,

Pasaulio medžio šakose

Pailsę nutūpia jau paukščiais

Ir čiulba tiesiai į mane,

Kad net snapai it klumpės kaukši.

O aš klausausi jų, klausausi - 

Kasmet aiškesnė giesmės žinia;

Jie ne kankina, o gydo, prausia

Savo melodija mane -

Ji panardina į gilų, tyrą

Prasmių ir priešprasmių šaltinį.

Nušvinta akys, kai vėl išnyra

Skaidrus pasaulis, lyg stiklinis.

Širdies mergaitė

Nuotrauka iš efoto

Širdy vis dar basa, vis susivėlus,

Laukais ir paupiais linksma braidau,

O laikas purto už pečių suėmęs -

Prabusti prašo, kol nenukritau

Nuo debesies, svajų varikliais varomo.

Einu, dairaus į dangų, ne į žemę

Akis įsmeigus, ieškau sielų slalomo,

Bet jis ne mano nosiai ir kišenei.

Todėl nuo debesies lipu žemyn,

Grįžtu į šiandien, į dabar ir čia,

Žvelgiu į veidrodį - per veidrodį gilyn

Ir nurimstu suradusi save -

Tą pačią - basą, susivėlusią, laimingą,

Su karkvabaliu mažame delne.

Tegul sau juokiasi ir žaidžia kaip jai tinka, -

Aš būsiu aš, kol ji gyvens mane.

Grįžusioji

Iliustracija iš Ginta Filia Solis

 

Ji sugrįžo, sugrįžo!

Žiūri akys paniurę...

Bet nežino, kad vyžos

Geležinės prakiuro,

Kad prairo drabužiai

Pakeliui ir sudrisko,

Kad dalelė dalužė

Pagailėjo jai visko.

Ne dėl jūsų sugrįžo -

Baigės kelias gimtinėj;

Išdidumas ištižo,

Palengvėjo krūtinėj,

Rado tai, ko ieškojo,

Žalio klevo pavėsy...

Basos ilsisi kojos

Ant žolės išsitiesę,

Saulės šilumą geria 

Veidas, vėjų išpraustas,

Pirštai kruta - jie neria

Laimės siūlų apsiaustą.

Juo apgaubs savo būtį -

Tegul niekad nevargins

Kasdienos suirutės

Ir chaoso žabangos.

O į tuos, kurių akys

Vis dar spokso paniurę,

Ji šypsosis pasakius,

Kad laimingų nebūna

Ten, kur išorė spindi,

O vidus juodas suodžiais.

Ir, užvėrusi širdį,

Įtikės savo žodžiais.

Baltas balandis

Nuotrauka Andriaus Dmuchovskio

Tik nenuleiski savo rankos

Su viltimi - laikyk ištiesęs;

Mano šešėlis ją surankios

Balandžio snapeliu atlėkęs.

Nepagailėk ir duok palesti 

Jam duonos trupinėlių saują, - 

Šitaip aš tavo delną liesti,

Tave galėsiu pajust iš naujo.

Tarp pasakų ir tarp sapnų

Įstrigo mano vargšė siela,

Tačiau tavęs neužmirštu -

Vis ieškau naktį, ieškau dieną...

Išneški saują trupinių

Balandžiams, kur kieme burkuoja,

Galbūt tarp jų ir aš esu,

Tau prieš akis sparnais mosuoju

Ir laukiu, nors nesuprantu,

Nebežinau, ko šitaip laukiu,

Nes meilė, kurią tau juntu,

Jau debesim į tolį plaukia,

Nes laikas dažo: balta balta - 

Baltas baltu snapu balandis;

Mane užbūrė Visata,

Patupdė ant tavos palangės

Ir davė laiko - vieną žiemą,

 Kad tu pamiltum mane. Beviltiška...

Nes tavo saujoj nėra nė vieno

Vilties nei duonos mažo trupinio...

Žiūri į mano akis, bet veltui - 

Esu tik paukštis, paukštis baltas...

Netrukus saulė imsis kelti

Pavasarį. Esi nekaltas,

Juk nežinojai, kad sapnai -

Tikrovė, tik kitam pasauly;

Juose tu svetimas buvai -

Nesupratai gudrios apgaulės.

Užtai ir vėl nesupranti,

Nors tau vienam dabar burkuoju.

Pražydo pumpurai balti,

Ar nematai, po tavo kojom?

Ranka dar tavo ištiesta,

O saujoj jau snieguolių puokštė...

Prabusti per vėlu, - žiema

Išskrido įkapių suruošti.

 

Jei pakilai, tai eik...

Nuotrauka iš srv.deutschlandradio.de

Jei pakilai, tai eik - 

kažkur tavęs jau laukia,

tik dar nežino,

kad tai tu ateisi.

Pažins, kada nuplaukę

švininiai baimės debesys 

jiems atidengs akis.

Tada pakeisi

ne tik save, bet ir visus kitus,

nes tu ne šiaip ėjai,

o su mintim,

kurios nė pats gerai nesupratai,

bet, jei jau pakilai,

tai eik - 

mintis subręs ir išaiškės,

kaip žvaigždės šaltą žiemos naktį.

Keliaut ilgai jos kryptimi reikės,

kol vėl prisėsi,

ieškodamas naujos minties.

Jei pakilai, tai eik -

negaišk, nesidairyk, neklausinėk,

keliauk ir paskubėk - 

kažkur tavęs nekantriai laukia.

Žaltvykslės šviesoje

Nuotrauka iš arija.rs

Eini, o tavo pėdsakai išnyksta:

Lyg ir esi, bet ne dabar, ne čia;

Prisiminimai laiko pinklėse paklysta

Ir galvoje pakibusi delčia

Išblukina visas dienas - jos tik apgaulė! -

Sumaišo veiduose akių spalvas

Ir lyg pavasarį įkaitus saulė

Ištirpdo sniegą - tavo tikrą "aš".

Eini, o siela vis labiau atlieka,

Apleidžia byrančius, tuščius namus...

Šypsais šešėliui lango atspindy ir nieko

Mainais nenori. Laikas nesvarbus,

Kiekvienas daiktas - paskirtį pametęs,

Pasaulis virsta pelke, tu - joje.

Jauti, kad grįžt reikėtų, kad jau metas,

Bet negali...

 - - - žaltvykslės šviesoje.

Žodžiai

Iliustracija iš norvegukalba.com

 Būna kartais, kad žodžiai

Paklydę ir susivėlę

Žvirbliu į pasaulį išlekia, 

Paskui ereliu lekinėja.

 

Ir tavo kalba sparnuota -

Už vieno kainą tris duodi, - 

Lyg dovaną supakuotą

Tu įteiki savo žodį. 

Ne visada jis patinka, 

Galiu prisiekti, ne visad! 

Bet jis prie būdo tau tinka -

Liežuvį protas atrišo.

Nepeiksiu ir neminėsiu

Tavęs už žodį bloguoju;

Savuosius rinksiu - tylėsiu,

Kol tavo laisvėj lekioja.

Žemė

Gajaus Eidžio fotodrobė "Iš žemės ir miškų"

Garbanota galva žalio miško pavėsy -

tarp saulės pro medžių lajos tarpelius

ir žemės pro gležnus žolės daigelius -

pailsusi snaudžia. Akys atvėsę

geria dangaus žydrynę lyg vandenį

suokiant lakštutei - Žemynos širdžiai,

ausys paklusnios mėgaujas viržiais,-

jų smulkų žydėjimą girdi šį rudenį.

Girdi ir žiemą - būsimą - sėlinant,

tarsi oranžinei lapei viščiukų.

Nosį kutena speigai Ledinuko -

blakstienos apkimba šerkšnu... Susivėlina

dienos užleisti nakčiai dangaus,

šoka lyg raganos nuogos į srovę,

upių žolynai - plaukai nusiplovę

žuvų sidabru spindės ir apgaus...

Apaugsim vijokliais, medžiais pavirtę, - 

žydėsim ir ošim lyg nieko daugiau

nebūtume veikę - būtį žmogaus

ilgainiui išbarstę su sėklom, užmiršę...

Ir tik garbanoto lauko grumstai,

alyvoms žydint lakštutės giesmė

pažadins nuojautą, kad pamiškėj

būta buvo ir jausta kitaip.

Stygų teorija

Iliustracija iš pinterest

pasimečiau dešimtojoje (o gal vienuoliktojoje?) dimensijoje -

nesurasit!

sklęsiu dabar tarp visų įmanomų praeičių ir ateičių,

pradžių ir pabaigų,

matysiu save begalybėje variantų...

mažesnė ir už atomą

stebėsiu visatų trintį

ir bandysiu suprasti,

kodėl dar vis negimiau iš naujo,

kad galėčiau pareiti namo.

Manų košė

Dailininkė Kira Borisovna Panina

Leidžias manų kruopos 

iš dangaus šį rytą,-

semsiu jas ir uogas,

kur žemyn nukrito.

Virsiu košę Rožei

ir seniui besmegeniui;

laižys nuo šaukštų godžiai,

vaišins zylutę, genį,

vaišins vaikus - kiekvieną,

keliaujantį pro šalį.

Greičiau visi į kiemą,

kol kruopų iki valiai!

Raidelės neklaužados

 

Kartais būna ir taip,

kad raidelės atgyja,-

kraipos, staipos keistai

prieš jas rašantį vyrą:

A pavirsta į U,

G į Y, R į K'ą...

- Nieko nesuprantu, -

kraipo galvą mama.

- Tai raidelės neklauso! -

pyksta Domas įraudęs.

- Aš su jom nedraugausiu, -

murma, kaktą suraukęs.

O mama kantriai guodžia:

- Kas daug dirba, sūneli,

tam paklūsta net tokios

nepaklusnios raidelės.

Sukasi pasaulis

Nuotrauka Black Art

 sukasi pasaulis

 kai aplink savo ašį

eini

stryksi

ir šoki 

neišneši kudašiaus

iš įnirtingo svaigulio

kurio nebūna veltui

rimtis užspaudžia laikiną

lietimąsi prie baltui

nesvetimo 

veik artimo

gyvenimo šmėžavimo

seniai jau jį apkartino

rutinos pabučiavimai

seniai užmiršom tiesą

ir kasdienos lengvumą

nes nugaras ištiesę

nežinom 

kas čia buvo

Amarilis

 

Dailininkas Simas Žaltauskas

Žydi amarilis

Vaizduotėje mano.

Verkiu prisiminus,

Kaip jis degradavo,-

Su mano pagalba

Išdžiūvo, sušalo...

Dabar moku algą

Vaizduotėje savo

Sodininkams, fėjoms,

Sodo elfams netgi;

Fantastinių bitkoinų

Visiems turės užtekti.

Sausio tryliktoji

 

Nuotrauka R. Požerskio

Buvau dar vaikas sausio tryliktosios naktį

Ir neatsimenu nei tėčio, nei mamos veidų,

Tačiau uždegti žvakės juodą dagtį

Vis tiek už kritusius tada skubu.

Tylos minutę - visą valandą tylos,

Atriekusi nuo kepaliuko laiko duonos,

Prieš Jus, Drąsuoliai, aš žemai lenkiuos, -

Težydi Jums liepsnojančios aguonos...

Buvau dar vaikas sausio tryliktosios naktį

Ir keistą nerimą aplink save jaučiau...

Lietuviška širdis lyg šiol apakti

Neleidžia. Šaukia - aš gerai girdžiu - 

Istorinė lietuvio patirtis -

Nesudeganti kaip juoda dagtis.

Sausio ausys

 Iliustracija Gennaio Paolo Domeniconi

- Ar ne puikios mano ausys? -

Klausia baltas dėdė Sausis.

- Jos ne tavo, jos juk zuikio! -

Tuoj paprieštarauja Jurgis.

- Jeigu man priklauso zuikis,

Tai ir ausys mano puikios.

- Netiesa, dėdule Sausi,

Didelis aš - neapgausi.

Pirmadienis - keista diena

Elenos Balsiukaitės Brazdžiūnienės darbas “Pirmadienis” 

Pirmadienis - diena keista:

Nei per gera, nei per bloga;

Be saulės, bet šviesi vis tiek;

Nelyja, nors ir vėl, žiūrėk,

Jau kapsi ant grindų - sloga;

Lyg skauda, lyg ir ne galva;

Atrodo bėgi, nors darbai

Ištįsta kaip gumos diržai...

Bet, kai aplink garsai nutyla,

Glaudies prie vakaro - sušyla

Vidus... Neblogas, nors tu ką,

Pirmadienis - diena keista.

Bemiegės naktys

Iliustracija iš nepatogu

 

Bemiegės naktys it grobuonys

Gyvenimą aštriais dantim atkanda,

O aš blaškausi, ieškau duonos,

Bet vis atsitrenkiu į uždarytą langą.

Mutuoju, pavirstu tigriniu uodu,

Zyziu, geliu - be kraujo negaliu;

Aš užkratą nešioju,- atiduodu

Naktų bemiegių neviltį. Šąlu

Prispaudus nosį prie užverto lango,-

Žiema susuko lizdą - balta jau.

Bemiegės naktys - tai būties žabangai,

Dėl jų į vabzdį iš žmogaus virtau.

Žiemos malūnas

Nuotrauka iš Shutterstock.com 

Žiemos malūnas

Sparnus naujus gavo,

Vėjas galiūnas

Juos suko, kedeno,

Girnos švininės

Debesis malė,

Snaigės pūkinės

Uždengė šalį.

Trina laiminga

Žiema rankutes,

Traukia - netingi - 

Vaikai rogutes.

Juokiasi, ūžia

Įraudę veidai:

"Kaip gera, žiemuže,

Kad tu atėjai!"

Žibalinė lempa

 

Kūrėjas Picasa efoto.lt

Romantizuoju žibalinę lempą,

Jos šiltą šviesą, nepasiekiančią kampų,

Ir paprastą žinutę - žmogui lemta

Ieškoti sielos ir širdies namų.

Ji laižo tamsą, tarsi karvė druską,

Ir toji ima tirpti akyse,

Nes šviesoje seniai jau bilda, dūzga

Audimo staklėmis namų dvasia.

Taip niekas nesipyksta - savo darbus

Kiekvienas rankose lyg sniegą ištirpina;

Ir prie šviesos, prie žibalinės lempos

Dienos istorijom, džiaugsmais pasidalina.

Lockdown'o refleksija

 

Nuotrauka iš media.istockphoto

Kaip gyvensim, kuo būsim, ką veiksim vėliau,

Kaip jausim, užuosime, liesime mylimą?

Šiandieną lockdown'as, rytoj - nežinau...

Ar perlipsime kada nors šitą pylimą

Iš kaukių, pirštinių, baimės mirties, 

Dezinfekcinio skysčio, statistikų?

Skaičiai perima visą kontrolę būties -

Jie nusprendžia, ar tinkamai klystame.

Pamažu virstam paukščiais, narveliuos kurie

Čiulbėti ilgainiui paliauja.

Šitaip mokomi esam paklusti, tylėt

Ir lest iš politikų saujų.

Tonzilių raguotasis

Nuotrauka iš theplanetsworld

 Raguotasis įsitaisė gerklėje;

duria smailiu raganosio ragu į tonziles

ir gargaliuodamas prunkščia -

kokia zoologinė metamorfozė!

Nebijau mirti,

nes, kokia gi tikimybė būti persmeigtai ragu per tonziles?

Juokinga man,

dusuliu ritasi mano juokas,

o gal kosuliu? -

Nebeatskirsi - vienybė labai jau stipri,

lyg Baltijos kelio metu,

kai ranka spaudė ranką,

širdis jautė širdį.

Sriubteliu gurkšnį liepžiedžių arbatos,

užkandu medumi

ir palengvėja.

Tą akimirką nemuša karštis, 

nešalta,

neskauda,

ne, ne, ne...

Lyg visi "ne" keltų sekundinį balių.

O tada ir vėl viskas nuo pradžių.

Suprantu daug aiškiau,

kad nebenoriu jausti

nei zoologinių paralelių, nei baltiškos vienybės,

nei "ne"vakarėlio ritmų.

Kad jį kur, tą skausmą!

Štiš, raguotasis, štiš štiš štiš!

Tonzilės - mano sargybiniai!

Jos kariauja dabar su bala žino kuo!

...O aš laukiu,

vaikau raganosius 

ir tikiu ateitimi be skausmo.

Apniukusios dienos melancholija

Nuotrauka iš gn-online.de

 

Prie žemės spaudžia

Dangus garbanotas.

Aš - gamtos vaikas,

Mieste pakavotas.

Tylą į triukšmą,

Vėją į karštį

Išmainius gailiuosi,-

Bijau išsiveržti

Tarsi ugnikalnis

Šimtmečius snaudęs.

Laikausi balkono

Turėklą suspaudus

Ir šarkų kranksėjime

Ieškau savęs.

Kai išsigiedrys,

Aš vėl būsiu aš.

Skrisiu į saulę

Nuotrauka iš anomalija

skrisiu į saulę

nesulaikysi

jei tik pavyks įsigyti sparnus

turiu dešimt eurų ir trisdešimt šešis centus

pasikasau pakaušį

nes gerai žinau

kad fiziškai nudegti galiu tik įkišusi nagus į ugnį

reikės imtis kitų priemonių

keliauti metafizinėje erdvėje

arba dvasinėje

pasitelkiant vaizduotę ir tikėjimą

sapnuojant

svajojant

medituojant

užpakalis sušyla nuo didelių pastangų

įvaldyti įvairių dvasinių platformų materiją

ir aš nusprendžiu skridimo į saulę planus atidėti tolimesnei ateičiai

geriau skrisiu į mėnulį

jis daug arčiau - spintoje.

Pamąstymai Rojaus sodo tema

Peter Paul Rubens "Adomas ir Ieva"

Iš pradžių buvo visa kartu,

kol nepraregėjo Adomas.

Tada atsiskyrė vyras nuo moters,

gyvūnai nuo žmogaus,

gamta nuo žmogaus,

Dangus ir Žemė nuo žmogaus,

Dievas nuo žmogaus...

Nuo tos akimirkos

desperatiškai iriamės prieš srovę,

bandydami priešintis faktui,

kad praregėjome ne ta akimi,

ir vis tiek norime grįžti atgal,

į pirminę - neregiančiojo - būseną,

norime tapti vienu.

Bet ar įmanoma pasveikti obuoliui,

kurį vienu metu graužia 7,8 milijardai kirminų?

Obelie, Obelie, kaip gelbėsi savo dar neprinokusias planetas?

Kartą paragavęs - negali sustoti

 Nuotrauka iš mdgadvertising

Tavo akys nemeluoja:

Matau jose atsispindinčius lavonus

Praėjusių laikų didvyrių ir vizionierių,

Mutantų, raganių ir burtininkų, 

Šikšnosparnių, Betmenais lakstančių, 

O kartais ir Drakulomis, - 

Visų rūšių Alfų ir Omegų, 

Kovojusių už meilę ir

Virtusių legendomis, padavimais, 

Pasakomis, epais, odisėjomis... 

Ir tavo siela tokia - kovotoja, 

Nes kartą paragavęs - negali sustoti. 

Naujametiniai sveikinimai

Pirmą kartą sniego

dangus pabėrė saują,-

ištirpo ir subėgo

lietum į laiką naują, 

į pradžią, kaip kas metai, -

viltingą, gerą, šviesią.

Tegul bus taip, kaip reta, - 

desertiniai putėsiai

iš vertingiausių žmogui

jausmų, savybių, norų

bus valgomi kas dieną

su porcija daržovių.