Žemė

Gajaus Eidžio fotodrobė "Iš žemės ir miškų"

Garbanota galva žalio miško pavėsy -

tarp saulės pro medžių lajos tarpelius

ir žemės pro gležnus žolės daigelius -

pailsusi snaudžia. Akys atvėsę

geria dangaus žydrynę lyg vandenį

suokiant lakštutei - Žemynos širdžiai,

ausys paklusnios mėgaujas viržiais,-

jų smulkų žydėjimą girdi šį rudenį.

Girdi ir žiemą - būsimą - sėlinant,

tarsi oranžinei lapei viščiukų.

Nosį kutena speigai Ledinuko -

blakstienos apkimba šerkšnu... Susivėlina

dienos užleisti nakčiai dangaus,

šoka lyg raganos nuogos į srovę,

upių žolynai - plaukai nusiplovę

žuvų sidabru spindės ir apgaus...

Apaugsim vijokliais, medžiais pavirtę, - 

žydėsim ir ošim lyg nieko daugiau

nebūtume veikę - būtį žmogaus

ilgainiui išbarstę su sėklom, užmiršę...

Ir tik garbanoto lauko grumstai,

alyvoms žydint lakštutės giesmė

pažadins nuojautą, kad pamiškėj

būta buvo ir jausta kitaip.