Iliustracija iš norvegukalba.com
Būna kartais, kad žodžiai
Paklydę ir susivėlę
Žvirbliu į pasaulį išlekia,
Paskui ereliu lekinėja.
Ir tavo kalba sparnuota -
Už vieno kainą tris duodi, -
Lyg dovaną supakuotą
Tu įteiki savo žodį.
Ne visada jis patinka,
Galiu prisiekti, ne visad!
Bet jis prie būdo tau tinka -
Liežuvį protas atrišo.
Nepeiksiu ir neminėsiu
Tavęs už žodį bloguoju;
Savuosius rinksiu - tylėsiu,
Kol tavo laisvėj lekioja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą