Eini, o tavo pėdsakai išnyksta:
Lyg ir esi, bet ne dabar, ne čia;
Prisiminimai laiko pinklėse paklysta
Ir galvoje pakibusi delčia
Išblukina visas dienas - jos tik apgaulė! -
Sumaišo veiduose akių spalvas
Ir lyg pavasarį įkaitus saulė
Ištirpdo sniegą - tavo tikrą "aš".
Eini, o siela vis labiau atlieka,
Apleidžia byrančius, tuščius namus...
Šypsais šešėliui lango atspindy ir nieko
Mainais nenori. Laikas nesvarbus,
Kiekvienas daiktas - paskirtį pametęs,
Pasaulis virsta pelke, tu - joje.
Jauti, kad grįžt reikėtų, kad jau metas,
Bet negali...
- - - žaltvykslės šviesoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą