Astos Keraitienės darbas
Klausaus, kai kalba man dievai -
Perkūnas, Gabija, Žemyna...
Ir žodžiai jų lyg aitvarai
Mano pasąmonėj pakyla,
Pasaulio medžio šakose
Pailsę nutūpia jau paukščiais
Ir čiulba tiesiai į mane,
Kad net snapai it klumpės kaukši.
O aš klausausi jų, klausausi -
Kasmet aiškesnė giesmės žinia;
Jie ne kankina, o gydo, prausia
Savo melodija mane -
Ji panardina į gilų, tyrą
Prasmių ir priešprasmių šaltinį.
Nušvinta akys, kai vėl išnyra
Skaidrus pasaulis, lyg stiklinis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą