Su viltimi - laikyk ištiesęs;
Mano šešėlis ją surankios
Balandžio snapeliu atlėkęs.
Nepagailėk ir duok palesti
Jam duonos trupinėlių saują, -
Šitaip aš tavo delną liesti,
Tave galėsiu pajust iš naujo.
Tarp pasakų ir tarp sapnų
Įstrigo mano vargšė siela,
Tačiau tavęs neužmirštu -
Vis ieškau naktį, ieškau dieną...
Išneški saują trupinių
Balandžiams, kur kieme burkuoja,
Galbūt tarp jų ir aš esu,
Tau prieš akis sparnais mosuoju
Ir laukiu, nors nesuprantu,
Nebežinau, ko šitaip laukiu,
Nes meilė, kurią tau juntu,
Jau debesim į tolį plaukia,
Nes laikas dažo: balta balta -
Baltas baltu snapu balandis;
Mane užbūrė Visata,
Patupdė ant tavos palangės
Ir davė laiko - vieną žiemą,
Kad tu pamiltum mane. Beviltiška...
Nes tavo saujoj nėra nė vieno
Vilties nei duonos mažo trupinio...
Žiūri į mano akis, bet veltui -
Esu tik paukštis, paukštis baltas...
Netrukus saulė imsis kelti
Pavasarį. Esi nekaltas,
Juk nežinojai, kad sapnai -
Tikrovė, tik kitam pasauly;
Juose tu svetimas buvai -
Nesupratai gudrios apgaulės.
Užtai ir vėl nesupranti,
Nors tau vienam dabar burkuoju.
Pražydo pumpurai balti,
Ar nematai, po tavo kojom?
Ranka dar tavo ištiesta,
O saujoj jau snieguolių puokštė...
Prabusti per vėlu, - žiema
Išskrido įkapių suruošti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą