Savo žodžių beieškant

 

Kalbu apie žodžius,

sunkius tartum kaltė,

ir apie tuos, brandžius

(it antkapiai šalti

jų pamatai). Bet vėl

balsai suskamba choru

beklausant jų, todėl

ir aš jau savo noru

renku žodžius. Bet šie

visi lyg susitarę

kreivi, šleivi, luoši.

Toks, štai, tas mano kelias...

Peršalusios mintys

saulė - per skaisti

pjausto šviesos kardais mano užuolaidas

ir siūlosi it paleistuvė

imk mane

gyvenk manyje

bet aš nenoriu

vampyriškai iššiepusi dantis

slepiuosi po antklode

gedėdama lietaus

ir tirštų it cemento košė debesų

ruduo pagavo mane

ir prirakino prie lovos

kaliu arbatos garais prisodrintame kambaryje

ir keikiu saulę

nes ji - per skaisti

Viršvalandžiai

Lygiai taip 

kaip aukštikalnių augalai 

kvepia viršvalandžiai. 

J. Ivanauskaitė

Laimė gyventi viršvalandžius,

jaučiant kiekvieną papildomą dieną

it pažadą būti.

Kojos linksta,

sąmonė patvinusi nuo minčių –

ne apie pabaigą

(tiek to, – ir apie ją) –

tąsa yra kokybė.

Praėjusių metų kontekste

išryškėja vertybės;

lyg ne savo akimis išvysti daiktus ir žmones,

net – save,

godžiai ryjančią viršvalandžius,

nes esi Kelionė

ant staiga sutrumpėjusio Kelio.

Atėjo ruduo

Atėjo ruduo ir iš karto pravirko

Net kojas iš liūdesio mano nutvilko.

Bet verkta, matyt, iš džiaugsmo sparnuoto,

Nes jis tiktai strykt ir, žiūrėk, jau ant šluotos!

Užsimetė pilką kailinę kepurę

Ir puolė bučiuoti iškišęs liežuvį.

Ten, kur bučiavo, žymės paliko

Ant  buvusio žalio liepos vainiko.

Ant lauko javų ir pievų bekraščių

Staiga atsirado bučiavimo raštai.

Ir niekur kitur taip ilgu nesidaro

Kaip tik viduje - ne rudens - tavo, tavo...

Planai ir Dievo juokas

prisiplanavau į priekį

bet Dievo juoko skambesys

savo vibravimu sąrašą sujaukė nepataisomai

sėdžiu dabar ir galvoju

parėmusi galvą ranka it rūpintojėlis

kad ir Dievui gi reikia pramogų

vėl pasijuntu mažulyte dėlionės dalimi

ir toliau planuoju

nes be manęs net ir Dievas nesudėlios iki galo

Akimirkos be rūpesčių

Kiekviena akimirka be rūpesčių -

laiminga akimirka.

Jų nepastebiu,

iškvepiu it orą iš plaučių 

ir paleidžiu.

O tada... užmirštu,

palydėdama ašaromis.

Nes aš - nelaiminga:

mano viduje gyvena sunkumas.

Jo akmeninis kūnas 

sliuogia aukštyn žemyn,

nerasdamas išėjimo.

Išėjimas užpiltas sūria sielos sula.

Bijau liautis verkusi.

Ašaros apvalo, sako žmonės,

tik nutyli,

kad jos užveria kelius šviesai,

kuria sekdamas pasitraukia sunkumas.

O kai jo nebėra,

akimirkos be rūpesčių

vėl virsta laimingomis akimirkomis.

Minties auginimas

Įsimetu mintį į galvą

it obuolį antaninį,

jaučiu išsiliejant jos spalvą

lyg dažą ant šalio šilkinio,

jaučiu net šilumą plintant

širdies raumeny it saujoj;

šitaip auginamos mintys -

kiekvieną dieną - iš naujo.

Rudenį

atiduodu valią pirštams

tegul jie renka prasmes žodžiams

groju kompiuterio klaviatūra

ir jaučiuosi tuščia

ruduo iščiulpė mane

kaip kūdikis motinos pieną

laukiu saulės

pakrausiančios mano baterijas

bet per rūką jos nematyti

nusirengiu tikėjimą

ir apsivelku baltą žemės šydą

apgausiu rudenį

kad nesimaitintų mano jėgomis

tegul žinda dosnią dangaus krūtį

aš apsimetu laume ragana

įsisupusia į savo plaukus

kad netrukdoma galėčiau klajoti

slapčiausiais planetos kampeliais

sekdama pėdsakais

paliktais pasislėpusių nuo manęs

žodžių prasmių

It uoga

 

raudonuoju it uoga

prisirpusi bruknė

ridenuosi pirmyn ir atgal

geriu saulę ir lietų

meldžiuosi miškų deivėms ir dievaičiams

išgalvotiems pačios

ir stebiuosi rudeniu

besivejančiu mane dideliais žingsniais

gražus bjaurybė

bet paskui jį

visada atsivelka žiema

uogos gyvenimas

raudonas tik vasarą

Kuo tada tapsiu?

 

metu mažos mergaitės šešėlį

net vakare

vaikystėje įstrigęs spyglys

apaugo širdies raumenimi

taip ir liksiu Piterio Peno globoje

sapnuose barstysiu fėjų dulkėmis savo kūną

bet jis neskris į Niekados šalį

tik mano šešėlis blaškysis it vėliava vėjyje

tarp čia ir ten

kol kada nors nutrūks

kuo tada tapusiu?

Kovotojos monologas

 

ruduo įsikibo į gerklę

krapšto nagu tonziles

užspaudžia nosį

lyg norėdamas pažiūrėti

kiek ilgai tversiu nekvėpavusi

pripila akis smėlio

matyt

pratina prie žemės

bet man nesvarbu

apsiginklavusi testais nuo kovido

ramunėlių arbata su medumi

tabletėmis nuo gerklės skausmo

ir šiltais megztiniais

šypsausi

nepasmaugsi

aš

lietuviško kraujo

tiršto it kisielius

gintarų dulkėm prisotinto

laumių raganų užkalbėto

gyvensiu

amžinai

Rytas

Švininis rytas;

debesys it dūmai

į šiaurę, tik į šiaurę skuba -

nauja diena

maldaudama artumo

iš lėto nusirengia juodą rūbą.

Gana gedėti!

Ašarų ledinių

pribarstė ežerų akis pilnas

ir juokiasi dabar

legva, auskinė,

braukydama dangum gelsvas šukas.

Vardas nevadinimui

 

Nevadinsiu šiandien tuo vardu

nei eilėraščių, nei žodžių, nei žmonių;

tarp daugybės vieno nerandu,

kaip paparčio žiedo tarp žolių.

"Imsiu ir užmiršiu", - pasakiau, -

"kuo jis buvo man labai svarbus".

Atrakinsiu nežinią vėliau,

kai surasiu paslapties raktus.

Ir nebevadinsiu nieko tuo vardu:

nei žmonių, nei žodžių. Amžinai

lai paliks tarp gyjančių žaizdų

tarsi pažadas, kad viskas bus gerai.

Prasmės paieškos

spaudžia nerimas

krūtinę tarsi luitas

iš ledynų nušlifuotų akmenų

kam žmogus 

kokiems darbams sukurtas

iki šiol suprasti negaliu

o juk vaikštau

mokaus ir stebiu

ieškau ženklo

kad tikrai ne veltui 

seklumoj įbridusi tikiu

rasiant gilumą

kurioj galiu gyventi

Idėjos gaudymas

vaikausi idėją

po rudenio lietų

ištirps

nesugausiu

pasigailėki

maldauju sušalus

dantim kalenu

o ji tik paklausia

kodėl gyvenu

pakeliu sunkiai

akis į dangų

šaunių

dievuli

prispendei žabangų

bėgioju po lietų

vaikausi lašus

užmiršus 

koks mano

pasaulis gražus

Atsiminimo akimirka

 

iš pradžių buvo tamsa

tiršta it grietinė

braidžiau po ją

bet negalėjau matyti

kol nespragtelėjo pirštais 

mano kaimynė

eureka eureka

endorfinais besispjaudantis pasitenkinimas

atradus tai

kas buvo turėta

Būties matematika

priėmiau save po skėčiu

ankštoka

manęs iš ryto tiek daug

mintys lyja vertikaliai

kerta horizontalų lietų

aš plius pasaulis lygu langeliai

matematinėms būties lygtims užrašyti

Bučinio mintyje

tiek tos kalbos

iš mano lūpų į tavąsias

prasmingiau būtų bučiuotis

bet vis tiek kalbu

tu stebi mano lūpas

žodžiai atsimuša į užvertus langus

šiandien pranešė lietų

oro sunkio prislėgti

sukrentam ant sofos

apkurtę nuo tos pačios minties

apie bučinį

ir tylėdami suskambam

išsipildyme

Kai tiki

 

atplauksiu akvamanu

ar undinėle

jeigu nebijosiu sušlapti

raudonų plaukų

galiu ir ateiti 

turiu dvi kojas

neduria ir neskauda

nuo tada

kai aviu tinkamo dydžio batus

pasakos romantika

paskendo sąskaitų šusnyje

sėdžiu pardavusi brangakmenius

auksą ir gintarus

vildamasi geros pabaigos

o ji neskuba ateiti

anei atplaukti

balta puta

užsiputoju pati

ir skynuosi kelią nudildintais nagais

nes vis dar tikiu

stebuklais

kuriuos dovanoja meilė

Šitaip sustoja laikas

 

ištirpsta sekmadienio šviesa

virš oranžinių stogų

palikdama tik tai

kas net man nereikalinga

pasiskolintų minčių aidai

suka ratus it maitvanagiai

užuodžią mirtį

nukarūnuojančią karalius

apvelkančią būtį permatomu dvaselės rūbu

ir ištirpdančią šviesą

akių rainelėse

jose tamsa vis dar atspindi gyvenimą

kol šilti draugo pirštai neužmerkia vokų

šitaip sustoja laikas

Pradėtas baigiasi

 

eisi nueisi

savo kelią

taip skirta

net eidamas aplinkeliais

vis tiek surasi galą

nes tas 

kas buvo pradėtas

vieną dieną ir baigiasi

Nematanti ciklopo akis

 

žvelgi į mane iš viršaus

ciklopo akimi visarege

ir vis tiek nematai

persekiojančių šešėlių 

įsikibusių į kojas

ir nebijančių tavo akies

nes šviesa tiems viršuje

o tamsa visiems apačioje

Gimimas

 

Žiūriu į knygą

ir stebiu lėtai iš jos lašančią juodą žinių sunką,

bet negaliu jos susiurbti

nei lūpomis, nei akimis, nei ausimis...

O aš juk noriu, kad ji patektų 

į mano esybės centre kybantį katilą.

Aš raganauju.

Abrakadabromis ir abrakadabrais 

įelektrinu ertmę

ir kuriu naująjį "aš"

iš nesibaigiančio sąrašo ingredientų.

Jau galiu užuosti savo gimimą.

Reikia dar vos kelių lašų

tos juodos žinių sunkos...

Smulkmenų kuprinė

 

Susidėjau į kuprinę savo smulkmenas.

Jos kitiems galbūt nevertos nė skatiko,

Man tačiau jos visos iki kraujo

Širdį pjaustė ir joje paliko.

O dabar einu lengvai palinkus,

Su džiaugsmu nešu tarytum lobį

Ir, nors vis dar dreba mano kinkos,

Aš jaučiu gyvenimą, ne svorį.

Išsibarsčiau

 

išsibarsčiau

ant įkaitusių bėgių

tarp skaldos ir metų laikuose susipainiojusių pienių

žiūriu tūkstančiais akių

į įkyriai spiginančią saulę

ir negaliu patikėti savo laime -

nuo buvimo šviesoje 

pati tapau šviesa

atspindinčia milijonus savo gyvenimo akimirkų

Šokas

 

ryto skubėjimą

pakeičia tyla

ne nebyli

kalbi

turtėjanti su kiekviena minute

kaip ir mano minčių ūžesys

keista taip

girdėti savo vidų

ir suvokti

savo priklausomybę nuo garsų

Mažas žingsnis

 

susirenčiau laiptus iš raidžių

lipau lipau

kol nukritau į minčių debesis

taip ir neužlipusi į prasmės olimpą

bet juk ne tikslas yra siekamybė

o kelias

mano laiptai iš raidžių

nebe tokiomis stačiomis pakopomis

mažas žingsnis į olimpą

yra geriau nei erelis danguje

Atsparumas

Iš meilės mano sienos -

ne matomos, o jaučiamos, -

ginybinės, bet mielos,

sustiprina, nebaudžia jos

ir laisvės nežaboja -

einu, kur akys veda,

ir amžinai kovoju,

nes nebijau ant ledo

paslysti ar parkristi.

Ne tai mane kankina...

Išeiti ir negrįžti

gyvenimas vadina.

Bet kaip negrįžt, jei šaukia

atgal vaikystės upės?

Gerai, kad vis dar laukia,

gerai, kad vis dar supas

svajonė vėjo gūsy.

Aplinkui - mano sienos.

Saugi, sakau jai, būsi;

per pusę mūsų dienos,

per pusę mūsų naktys -

dalinsim lygiai laiką.

Gerai, kad tvirtos šaknys

iš meilės sienas laiko.

 

Pasekmės ir priežasties santykiai

Potvyniai paskandina Pakistaną,

lauko teniso kamuoliuko dydžio kruša užmuša dvidešimties mėnesių mergaitę.

Ukraieniečiai vis dar ginasi ir gina,

miškai dega,

ugnikalniai veržiasi,

ledynai tirpsta,

saulė kepina

plastiko mėšlu storai patręštą plotą...

Mes mezgame tinklus,

į kuriuos jau netrukus

sulįsime patys,

nes 

pasekmė visada aplenkia priežastį.

Rugsėjo pirmoji

Ir vėl rugsėjo pirmoji,

kardelių žiedais pasipuošus,

atbėgo džiaugsmingai, pamojo...

Neklausė, ar jau pasiruošus

žemelė rudens aukso stirtoms,

ar akys žmogaus priprato

prie gūsių šaltų vėjo girto.

Ar jau prisiuvome batų

atėjusiems basom kojom.

Neklausia laikas, jis žino -

ateis vėl rugsėjo pirmoji.

Juk nieks jos atgal negrąžina...