Nevadinsiu šiandien tuo vardunei eilėraščių, nei žodžių, nei žmonių;tarp daugybės vieno nerandu,kaip paparčio žiedo tarp žolių."Imsiu ir užmiršiu", - pasakiau, -"kuo jis buvo man labai svarbus".Atrakinsiu nežinią vėliau,kai surasiu paslapties raktus.Ir nebevadinsiu nieko tuo vardu:nei žmonių, nei žodžių. Amžinailai paliks tarp gyjančių žaizdųtarsi pažadas, kad viskas bus gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą