Kovotojos monologas

 

ruduo įsikibo į gerklę

krapšto nagu tonziles

užspaudžia nosį

lyg norėdamas pažiūrėti

kiek ilgai tversiu nekvėpavusi

pripila akis smėlio

matyt

pratina prie žemės

bet man nesvarbu

apsiginklavusi testais nuo kovido

ramunėlių arbata su medumi

tabletėmis nuo gerklės skausmo

ir šiltais megztiniais

šypsausi

nepasmaugsi

aš

lietuviško kraujo

tiršto it kisielius

gintarų dulkėm prisotinto

laumių raganų užkalbėto

gyvensiu

amžinai