Lygiai taip
kaip aukštikalnių augalai
kvepia viršvalandžiai.
J. Ivanauskaitė
Laimė gyventi viršvalandžius,
jaučiant kiekvieną papildomą dieną
it pažadą būti.
Kojos linksta,
sąmonė patvinusi nuo minčių –
ne apie pabaigą
(tiek to, – ir apie ją) –
tąsa yra kokybė.
Praėjusių metų kontekste
išryškėja vertybės;
lyg ne savo akimis išvysti daiktus ir žmones,
net – save,
godžiai ryjančią viršvalandžius,
nes esi Kelionė
ant staiga sutrumpėjusio Kelio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą