Rudenį

atiduodu valią pirštams

tegul jie renka prasmes žodžiams

groju kompiuterio klaviatūra

ir jaučiuosi tuščia

ruduo iščiulpė mane

kaip kūdikis motinos pieną

laukiu saulės

pakrausiančios mano baterijas

bet per rūką jos nematyti

nusirengiu tikėjimą

ir apsivelku baltą žemės šydą

apgausiu rudenį

kad nesimaitintų mano jėgomis

tegul žinda dosnią dangaus krūtį

aš apsimetu laume ragana

įsisupusia į savo plaukus

kad netrukdoma galėčiau klajoti

slapčiausiais planetos kampeliais

sekdama pėdsakais

paliktais pasislėpusių nuo manęs

žodžių prasmių