Laiminga

 

                                                                                                              Gustav Klimt, Šeima

Kada manęs paklausi,

Ar dar esu laiminga,

Tyliu ir tau šypsausi.

Rūpiu... Už lango sninga

Geltoni klevo lapai - 

Ruduo mojuoja vėjui.

Prie durų ilsis batai,

Skubiai namo parėję,

Ir rankos snaudžia vėlei

Ant kaklo - šešios poros.

Šypsausi. Pastebėjai?

Laiminga savo noru.

Kartu

Kartu I, Arūnas Žilys

Kartu - tai ne tyloj kurčioj

Tūnoti it pernykštei uogai,

Kartu, vadinasi, kerčioj

Gyvent lyg ištaigingam sode.

Kartu - mažai yra tiek daug,

Kad net kitiems dalinti maga,

Kartu lengviau nakties sulaukt,

O atsibudus griebt noragą

Ir gilią vagą išvaryt,

Nors žemė it akmuo - įšalus,

Kartu - tai stengtis ir daryt,

Kad augtų ir tvirtėtų salos,

O salose - nauji daigai,

Dangų parėmę lyg kolonos.

Kartu - tai mes ir mūs vaikai,

Drauge dirbą dėl riekės duonos.

 

Gyvenimas yra ritmas (pamąstymai, įkvėpti grupės Rammstein muzikos)

Nuotrauka iš gazetevatan

Ritmas,

žemas balsas,

deklamuojantis dainos tekstą,

ir priedainis kaip sprogstantis fejerverkas -

prasmės kulminacija,

besiveržianti į visas kūno angas

lyg angis Rojuje.

Mintys šokčioja vienodais intervalais,

siela parsiduoda euforijai;

keturios minutės malonumo,

kai paskęsti alternatyvioje tikrovėje,

paverčiančioje tave bebaimiu kovotoju ar šviesiausia žvaigžde.

Kai muzika nutyla, 

jautiesi lyg netekęs sąmonės,

tarsi pasaulis būtų apsisprendęs tavo abortui.

Be ritmo nėra nieko,

nes gyvenimas ir yra ritmas.

Apie bananus...

Natalijos Lach-Lachowicz nuotrauka

Apie bananus kalbu, 

Apie geltonus, saldžius vaisius,

užaugusius Ekvadore,

prinokusius Vokietijoje,

suvirškintus lietuviškame skrandyje

ir pavirtusius energija mano smegenyse,

pulsuojančiose eilėraščio ritmu.

Begeriant arbatą

Romo Žmuidzinavičiaus darbas

Geriu arbatą ir mėgaujuosi žolelių aromatu:

gomuryje užauga žolės - 

dilgelės, mėtos, pipirmėtės;

liežuvį apsiveja gervuogių krūmai,

apkibę sultingomis nakties uogomis;

tarp dantų pražysta rugiagėlės...

Vienas gurkšnis arbatos - 

vienas praregėjimas, - 

esu miško deivė ilgais it upė plaukais,

staiga atsidūrusi mieste,

kur žolynai ir medžiai įkalinti asfalto, -

jie būtį supranta kaip vienatvę.

Verkiu už juos iš gailesčio užsimiršusi,

kad ir pati kaliu

arbatos puodelyje atsispindinčiame gyvenime.

Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi

 

Grafikos darbas Holgerio Vogto

Aš - juoda katė,

bėgiojanti sau per kelią.

Murkiu, žiūrėdama tau į akis

lyg norėdama pieno,

ir laukiu, kol ištiesi ranką

mane paglostyti.

Bet tu žiūri

apvaliomis iš baimės akimis

į mano blizgų it varnos plunksnos kailį

ir nelieti manęs.

- Škac tu, nelaime! - 

sušunki šiepdamas dantis

ir šiaušdamas kuprą,

strykteli atgal, persiverti

kaip išsigandęs agurko

ir pasislepi.

Tu perbėgai man kelią,

o aš - tau.

Nelaimių minusai tapo pliusu;

Mes esame juodos katės,

savo kailiu patyrusios metamorfozės stebuklą.

Pirštų atspaudai

 

Nuotrauka iš piqsels.com

Tik pirštų atspaudai ant lango stiklo liko,

Tarsi pabėgti norinčio reliktas.

Anapus stiklo keičiasi laikai - gamta nupliko,

O šiapus atminimui statomas paminklas,

Nes tu - įrodymas, kad aš mokėjau jausti,

Kad aš mylėjau, mylima buvau...

Mėnulio pjautuvas taip skaudžiai delnus pjaustė, - 

Žvaigždžių šviesoj it vaškas ištirpau.

Tik pirštų atspaudai ant lango stiklo liko,

Be jų esu beturtė vargana.

Ir vis dėlto viltis man mesteli skatiką:

- Taupyk ir kada nors jų bus gana, - 

Galėsi vėl žiūrėt pro langą kaip pro langą,

O ne paminklą, pilną atspaudų.

Žvelgiu į ryto tamsą lyg į angą

Ir... jonvabalių juoką atrandu!

Likimo pančiuose

 

Kada nors surasiu save,
įsipainiojusią laumės plaukuose
tarsi voratinklyje,
kybančią virš slenksčio,
skiriančio vasarą nuo rudens.
Mano akyse banguos jūra,
audringa ir putojanti iš pasiutimo,
kad negali lietis ant miško paklotės,
raudonuojančios nuo spanguolynų.

Burnoje jausiu pelynų kartėlį,

be medaus ir be mamos švelnių žodžių,

esą viskas tuoj baigsis,

nes baigtis - tai ne užmarštis.
Mano ausyse skambės bažnyčios varpai,
priekaištaujantys, kad nutolau nuo Dievo
ir nuo savęs pačios.
Aidas jų virpins širdį ir neleis užmiršti
artėjančios pabaigos,
kuri lyg besiveržiantis ugnikalnis
spjaudysis pelenais ir lava,
norėdama mane paversti nereikšminga fosilija
vien tik tam, kad kiti atrastų
mano būties magiją.

Svajonių žemėj

 

                                                                                                                                                                                                                           Nuotrauka Annos Subbotinos

Žiūriu į tolį - nieko nematau,-

Esu kitur, ne tavo žemėj.

Su juodvarniais po debesis sklandau

Ir saugau viltį gilioje kišenėj.

Lipu į kalnus, nušąlu rankas

Ir vėl pagyju, jas ištiesus saulei,

Plaukiu į jūrą, šoku per bangas,

Statau pilis ne sau, o savo meilei.

Ir gyvenu, aktyviai gyvenu,

Kasdien vis naują mintį užauginus.

O kai namo pavargus pareinu,

Džiaugiuosi tavo kaklą apkabinus.

Stebuklo link

 

Atsargiai vakare, kai pašąla,

Snaigės lengvos it ančių pūkai,

Žvaigždės tarsi sidabro varpeliai

Skamba švelniai nors vos girdimai,

Nepaslysk, eiki tiesiai per sniegą

Girgždant žingsniams ir smarkiai tikėk,

Kad likimas darbuojas - nemiega,

Kad stebuklo sulauksi vis tiek.

Jeigu seksi mėnulio taku

(Gali pūgos aikštingos užgriūti)

Atsargiai, atkakliai, pamažu,

Rasi savo stebuklą mažutį.

Nuotrauka iš wallup.net

Noris būt liūtimi

 

Neverksiu, nors žodžiai it akmenys

Į mano širdį nukrinta,

Ir slegia, velnioniškai slegia,

traukia žemyn. Iškankinta

Žiūriu akim užverktom

Į dangų, pilką nuo liūdesio...

Tokiom niūriom valandom

Noris būt liūtimi pablūdusia:

Išsilyti, skausmą išsiausti,

Iškratyt po pasaulio šalis...

O ryte atsibudusi jausti,

Kad daugiau niekada nebelis.

Nuotrauka iš Getty Images/iStockphoto, photoschmidt

Šimtas klausimų Apolonui

 

 Kur mano drąsa,

kur pasiryžimas,

minties kur šviesa,

mūza, kilimas,

polėkis kur,

produktyvumas,

užsispyrimas

ir atkaklumas,

kur treniruotės,

kur skaitiniai,

kur aranžuotės

ir rašiniai,

kur noras dirbti,

bėgti ir kurti,

nenusivilti,

nesusikulti,

kur visa dingo,

prapuolė, išnyko?

Kodėl tuštuma tik

ir triukšmas liko?

Spengia ir ūžia

lyg jūra kriauklėj,

barstos sudužę

kūrybiniai kiautai...

Nuotrauka iš Fotolia

Kiemo ruduo

Krinta ruduo tarsi girtas

Ir visą kiemą užkloja:

Raudonom uogom dabintas

Putinas paraudonuoja,

Šermukšnio oranžinės kekės,

Saulei ir paukščiams mojuoja,

Kaštonas lapų netekęs

Pavydi klevui. Dejuoja

Vėjas lyg mažas vaikas

Skaudžiai pirštą užgavęs,

Džiaugias berniukai be saiko

Rudenį pasigavę.

 Nuotrauka iš bernardinai.lt

Tik mes patys galim save išgelbėt

 

Tamsa atsėlina ir išsižioja.

Jos burna - begalinė.

Žiūriu tiesiai į jos vidurius,

kuriuose sukasi didžiulė mėsmalė.

Išsigąstu, kad žūsiu,

jeigu pateksiu į vidų,

į dvėseliena dvokiančią burną.

Supykina,

nes matau ir net jaučiu,

kaip mano kaulai traška tarp sraigto ir peilių,

kaip plyšta raumenys ir sausgyslės,

kaip trūkinėja kraujagyslės ir 

kaip išsilieja lauk ne kraujas, o mano gyvybė.

Jau dabar ima nežmoniškai skaudėti

būsima mano mirtis,

kurios visai nenoriu ir nelaukiu.

Drebančiomis rankomis

surandu elektros jungiklį.

Šviesa pasipila iš palubės

ir tarsi Šventoji Dvasia

nusileidžia ant išsigandusios manęs.

Tamsa užsičiaupia ir šnypšdama it angis pasitraukia.

Tik mes patys galim save išgelbėti.

Nuotrauka iš Jovana Rikalo

Augimas

 

Augu - neriuosi iš odos:

ilgai trinuosi į medžių kamienus,

namų kampus,

tvoras ir net žmones,

kol mano balta,

bene popieriumi virtusi oda

atsiplėšia nuo naujosios -

storos, elastingos, nepažeidžiamos - 

ir pasilieka plevėsuoti

ant pagrindinio kelio ženklo

it kokia vėliava

ar priminimas,

kad viskas įmanoma. 

Nuotrauka iš www.tieranzeigen.com

Viskas prarasta

Viskas prarasta...

Žodžiai pabyra

tarsi gyvsidabrio lašeliai

ir suardo virpančią tylą,

kur tarp mūsų tvyrojo. Vargšeliai

mudu esam, nes vėl nemokėjom

nei suprast vienas kito,

atleisti,

nei išgirsti, ką šnabžda iš ryto

blaivios lūpos - 

paleiski, paleiski.

Šnara klevas už lango - 

vis skundžiasi,

kad ir jo niekas dar neišgirdo.

Mudu šaukiam - keiksmažodžių tango

laisvėn spraudžiasi,

pirštai nešildo,

rankos gniaužia kumščius, nebeglosto,

akys budi - nesudeda bluosto,

ir tyla - it styga 

vai seniai

nebejungia.

Mes jau atskirai...

Nuotrauka iš Antonio Guillem/Shutterstock.com

Mano laimė - tai tu

 

Mano laimė - tai tu.

Ne rubinais ir perlais nusėtas

Mūsų uostas,

Bet mudu kartu

Randam meilės pavėsyje vietos.

Mano laimė - tai tu.

Nevaržai, leidi būti savim

Ir svajot.

Sukas metai ratu - 

Taip džiugu ir svaigu su tavim.

Mano laimė - tai tu.

Visos smulkmenos gražios, rutina

Kvepia bičių medum.

Klausant juoko vaikų

Atrodo, kad meilė yra... amžina.

Nuotrauka iš twitter.com/bunnythenext007

Energija

 

Ji yra arba jos nėra - 

Energija, džauliais matuojama.

Būtina ji, nes mūsų jėga,

Laimė, polėkis ja apskaičiuojami.

Be energijos mes alkani,

Žemės trauką net kauluose jaučiame.

O su ja mes vilties kupini,

Atviri, stiprūs - kalnus nuverčiame.

Ir visai nesvarbu, kad ruduo,-

Saulė tingi pakilti iš rūsio.

Ji visur: ji kaip geras piemuo

Rodo kryptį judėjimui mūsų.

Nuotrauka iš jetzt.de

Suvokimo akimirka

 

Staliukas su kėdėmis

 

Nuotrauka iš gartenhaus-gmbh.de

Kaimynai pirmame aukšte turi nedidelį sodelį. Jame telpa nedaug ir kartu labai daug, jeigu įskaičiuosim visus niekniekius, kuriuos jie laiko sukrovę pakampiuose: gėlių vazonai, pripučiamas vaikų baseinas, nedidelis batutas, spinta, baldinė plokštė, šiukšliadėžė, staliukai, apkrauti žvakidėmis ir peleninėmis, terasos baldai, laistytuvas ir staliukas su dvejomis kėdėmis, apklijuotas įvairiausių mėlynų atspalvių keramikos mozaikomis, su gražiai raitytomis juodo metalo kojomis. Prie to staliuko jie niekada nesėdi, o kaip gi sėdėsi, jeigu kėdės nukrautos šluostėmis, grindų skudurais bei šepečiais.

Ir vis dėlto, išėjusi į balkoną, pirmiausia nužvelgiu staliuką su kėdėmis. Iš karto pakvimpa atostogom kur nors Graikijos pajūryje, nedidelėje baltoje terasoje, iš kurios kiek akys užmato driekiasi mėlynas mėlynas vanduo. Kartais noriu ant tų nuostabių mozaikinių kėdžių pasodinti Dovilę, Ewą ar Jolantą, - idealiausiai, žinoma, visas tris, ir geriant putojantį vyną su šaldytomis braškėmis kalbėtis apie pabėgimą į negyvenamą salą. Galima ir į gyvenamą, bet tada tik su draugėmis, tik pašėlusiai ir tik su nuotykiais, net įsimylėjimais. Taip, kaip būdavo vasaros atostogoms išvažiavus padirbėti į Angliją. Visada šiek tiek romantiškai, visada be baimės, nes kitoje šalyje galioja devizas – juk niekas manęs nepažįsta, ir visada su nuotykiais, nes visa, kas nutiko Anglijoje, lieka Anglijoje.

                                                                                                                    Nuotrauka iš diena.lt

    Tik šį kartą keliautume ne dirbti, o ilsėtis į Santoriną, Rodą ar Kretą. Ir tikrai ne gulėti ir kimšti kas papuola po ranka (juk viskas įskaičiuota), o vaikščioti paplūdymiu lengvutėmis, vėjyje besidraikančiomis sukniomis, minti siauromis gatvelėmis, ieškant jaukaus restoranėlio vakarienei, apžiūrinėti stulbinančiai aukštas kolonas, vis dar stovinčias, nors likę mūrai jau seniai išsibarstė po laukus, stebėti jūrą ir įsiminti kiekvieną akimirką nesuvaržytų atostogų, iš kurių nesinori sugrįžti.

                                                                                                                            Nuotrauka iš pinterest.co.uk

    Tokia atostogų vizija, padovanota kaimynų terasoje stovinčio staliuko su dvejomis kėdėmis, mane aplanko kasdien. Aš net jaučiu saulę ant veido ir matau save besijuokiančią, nes mano mylimos draugės viena per kitą pasakoja negirdėtus dalykus iš ankstesnių atostogų, iš tų dienų, kai mes buvom jaunesnės, lieknesnės, nerūpestingesnės – tokios kaip ir dabar, nors tik širdyje, tik trumpam, tik svajonėje, kuri kada nors tikrai išsipildys.

I. Vito

Jausmas yra tam, kad prabustum

 

Jausmas,

kai skrendi gatvėmis motociklu,

vėjui šniokščiant lyg jūrai

ausyse, veide, akyse ir net plaukuose,

jaučiant variklio vibraciją papilvėje,

žinant, kad pro šalį lekiantys 

automobiliai, namai, žmonės,

medžiai, laukai, vėjo jėgainės

tavo gyvenime tik trumpam,

kaip ir tu

begalinėje laiko tėkmėje

esi juodas taškas,

pralekiantis ant motociklo ir išnykstantis

besileidžiančios saulės raudonyje,

yra tam, kad prabustum.

Nuotrauka Good Guy Biker

Debesų avelės

 

Pažiūrėk, mamyte,

Debesų avelės

Po žydras platybes

Sau laimingos ganos.

Ir kiek daug jų šiandien,

Kokios garbanotos!

Visos man priklauso,

Nes mano suskaičiuotos.

Nuotrauka  Kladiwo - Pictures Klaus-D. Wolgast

Virdulys

 

Elektrinis virdulys -

Ištikimas mūsų šeimos tarnautojas,

Įsitaisęs šalia kriauklės virtuvėje.

Buvo užkaistas gal milijoną kartų,

Nukalkintas - gal penkis,

Ūžia garsiau už dulkių siurblį,

Bet vis tiek puikiai eina savo pareigas.

Daiktai gyvena paprastai -

Jiems tereikia atlikti savo funkciją be priekaištų.

Žmogui - jau kur kas sudėtingiau,

Nes "be priekaištų" - nepasiekiama, -

Jei nepriekaištauja kiti,

Priekaištauji pats sau!

Pavydžiu virduliui jo paskirties konkretumo.

Iliustracija Olgos Khait

Kaštono labirintai

Kai kaštono lapai rudenį nukrinta,

Pasimato klaidūs šakelių labirintai -

Į debesis susmigę, lietaus nučiupinėti,

Saulės išdžiovinti, vėjy išvelėti,

Sukurti gamtos, kad paukščiai rastų vietos

Su vabalais visokiais ir voverėm kalbėtis,

Kad žmogui būtų kur, staiga akis pakėlus,

Klajoti į valias iš vietos nepaėjus.

Kad būtų kur svajonėms, mintims ir netgi norams

Paklysti tarp dangaus ir žemės skambant chorams

Iš žvirblių, šarkų, varnų, balandžių, zylių tonų...

Turtingi labirintai nuplikusio kaštono.

Nuotrauka ervinas saulys

Kai grįžtu namo

Kiekvieną kartą,

Kai grįžtu namo,

Kai mano kojos

Slenkstį peržengia,

Jaučiuos pasiekus tikslą -

Lyg po to

Galėsiu amžiams 

Švęsti savo pergalę;

Gyvent ir nebijoti demonų -

Nei savo, nei kitų;

Lyg pasakoj su uždarom langinėm.

Kiekvieną kartą,

Kai namo grįžtu,

Džiaugiuosi

Tarsi kartą paskutinį.

Nuotrauka iš eFoto.lt

Į pasimatymą su žodžiais

Ruošiuos į pasimatymą su žodžiais - 

Lietuviškais, gražiais ir netgi negražiais,

Su tais, kur piešti lūpomis išmoko,

Ar pirštais, juos pamirkius į jausmus.

Dabar jaučiuos tuščia ir žodžiai mano tylūs,

Reti, nemokantys prasmės mylėt,

Nesugebantys tapt retorinėm figūrom

Ir iš širdies gelmių kitiems kalbėt.

Ruošiuos į pasimatymą su žodžiais

Aš tam, kad praturtėčiau, - man svarbu

Išmokt tekėti pasroviui su grožiu

Vienos ir kiekvienos lietuviškos raidės.

Nuotrauka iš dl.dongascience.com

Kiškio siela

 

                                                  Indros Grušaitės darbas / Piknikas raiste

Man Dievas davė kiškio sielą -

bijau lapų šnarėjimo

likimui artėjant,

debesų metamo šešėlio

audrai užslenkant,

šaltų rankų prisilietimo

saulei patekant,

juodos katės skubėjimo per kelią,

laukimo, nežinios, 

net laisvės...

Ir vis dėlto nešaukiu:

"Dangus griūva",

nes drąsa slypi ne

kažkur anapus,

o mano apsisprendime

nebėgti nuo vilko,

kurio nėra.

Apie tylą

Apie tylą vis noriu rašyti,

Apie jos stebuklingas galias,-

Sugebėjimą protą valdyti:

Džiūt išdžiūt ar išleist šakeles.

Apie ilgesį jos, kai kas dieną

Trokštam grįžti namo po darbų,

Atsiremti tarytum į sieną

Petį mylimo tyliai. Žvarbu

Kai aplinkui, ruduo barsto lietų,

Kai pasaulį sukausto liga,

Šitaip gera yra patylėti

Su seniai išsvajota knyga.

Leisti tylai nugulti į sielą,

Atrakinti minčių dureles

Ir išleist pabėgioti po kiemą

Net kukliausias svajų aveles.

Nuotrauka iš rinkosaikste

Akys pavargo

Akys pavargo

nuo įtempto darbo -

matyti žmogų 

nuogą, be kaukių;

matyti mažmožius

niekam nerūpimus,

bet mūsų Žemei

svarbius ir net būtinus;

matyti ašaras 

dar tik užgimstančias,

artėjantį vakarą,

vaikus nurimstančius;

laiką matyti

iš lėto skabantį

šimtažiedžių žiedlapius

ant siūlų kabančius -

kiekvienam po vieną,

jei sekasi - du.

Ir taip kas dieną...

Užtai pavargstu

ir akys pavargsta.

Užmerkiu. Kvėpuoju. 

Mintys nualpsta,

trumpam pajuoduoja...

Sekundę nutyla

žodžiai skaityti

ir vėlei pakyla darbui -

matyti.

Nuotrauka iš Efoto.lt

Vakarienė

Palaimingas metas - vakarienė,

kai skimbčioja indai,

klega vaikų balsai,

nenustodami pasakoti apie šį bei tą

labai svarbaus ir kartu nelabai,

kai juokiamasi iš smulkmenų,

bet taip skaniai, 

lyg tos smulkmenos būtų šokoladiniai saldainiai su įdaru,

kai dalinamasi daugiau nei imama,

ieškant ryšio tarp džiaugsmo ir rutinos,

tarp meilės ir bausmių,

kai pakylama nuo stalo sočiais pilvais

ir pilnomis širdimis artumo.

Vakarienė - tai lengvas tarsi oras laikas,

kai vieši kitame pasaulyje,

kuriame vietos randa kasdienė laimė.

Nuotrauka iš istockphoto.com

Išėjusiems

 

Jaučiu dar pėdsakus jūsų buvimo, -

Tyliai ir taikiai sapnuos atgaivina

Jie ranką ant rankos, kai pirštai ant pirštų,

Žvilgsnis akių šildo vidų - nemiršta

Ir ilgesys - šimto metų sunkumo...

Tarsi išėję niekas nebuvom

Ir vis dėlto jau atskirai...

...visam laikui...

Sapnas prabudus ištirpsta lyg vaiko

Pažadas būti klusniu amžinai.

Jaučiu dar pėdsakus jūsų. Gerai..

Nuotrauka iš apiemistika.lt