Neverksiu, nors žodžiai it akmenys
Į mano širdį nukrinta,
Ir slegia, velnioniškai slegia,
traukia žemyn. Iškankinta
Žiūriu akim užverktom
Į dangų, pilką nuo liūdesio...
Tokiom niūriom valandom
Noris būt liūtimi pablūdusia:
Išsilyti, skausmą išsiausti,
Iškratyt po pasaulio šalis...
O ryte atsibudusi jausti,
Kad daugiau niekada nebelis.
Nuotrauka iš Getty Images/iStockphoto, photoschmidt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą