Viskas prarasta...
Žodžiai pabyra
tarsi gyvsidabrio lašeliai
ir suardo virpančią tylą,
kur tarp mūsų tvyrojo. Vargšeliai
mudu esam, nes vėl nemokėjom
nei suprast vienas kito,
atleisti,
nei išgirsti, ką šnabžda iš ryto
blaivios lūpos -
paleiski, paleiski.
Šnara klevas už lango -
vis skundžiasi,
kad ir jo niekas dar neišgirdo.
Mudu šaukiam - keiksmažodžių tango
laisvėn spraudžiasi,
pirštai nešildo,
rankos gniaužia kumščius, nebeglosto,
akys budi - nesudeda bluosto,
ir tyla - it styga
vai seniai
nebejungia.
Mes jau atskirai...
Nuotrauka iš Antonio Guillem/Shutterstock.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą