Kaimynai pirmame aukšte turi nedidelį sodelį. Jame telpa nedaug ir kartu labai daug, jeigu įskaičiuosim visus niekniekius, kuriuos jie laiko sukrovę pakampiuose: gėlių vazonai, pripučiamas vaikų baseinas, nedidelis batutas, spinta, baldinė plokštė, šiukšliadėžė, staliukai, apkrauti žvakidėmis ir peleninėmis, terasos baldai, laistytuvas ir staliukas su dvejomis kėdėmis, apklijuotas įvairiausių mėlynų atspalvių keramikos mozaikomis, su gražiai raitytomis juodo metalo kojomis. Prie to staliuko jie niekada nesėdi, o kaip gi sėdėsi, jeigu kėdės nukrautos šluostėmis, grindų skudurais bei šepečiais.
Ir vis dėlto, išėjusi į balkoną, pirmiausia nužvelgiu staliuką su kėdėmis. Iš karto pakvimpa atostogom kur nors Graikijos pajūryje, nedidelėje baltoje terasoje, iš kurios kiek akys užmato driekiasi mėlynas mėlynas vanduo. Kartais noriu ant tų nuostabių mozaikinių kėdžių pasodinti Dovilę, Ewą ar Jolantą, - idealiausiai, žinoma, visas tris, ir geriant putojantį vyną su šaldytomis braškėmis kalbėtis apie pabėgimą į negyvenamą salą. Galima ir į gyvenamą, bet tada tik su draugėmis, tik pašėlusiai ir tik su nuotykiais, net įsimylėjimais. Taip, kaip būdavo vasaros atostogoms išvažiavus padirbėti į Angliją. Visada šiek tiek romantiškai, visada be baimės, nes kitoje šalyje galioja devizas – juk niekas manęs nepažįsta, ir visada su nuotykiais, nes visa, kas nutiko Anglijoje, lieka Anglijoje.
Tokia atostogų vizija, padovanota kaimynų terasoje stovinčio staliuko su dvejomis kėdėmis, mane aplanko kasdien. Aš net jaučiu saulę ant veido ir matau save besijuokiančią, nes mano mylimos draugės viena per kitą pasakoja negirdėtus dalykus iš ankstesnių atostogų, iš tų dienų, kai mes buvom jaunesnės, lieknesnės, nerūpestingesnės – tokios kaip ir dabar, nors tik širdyje, tik trumpam, tik svajonėje, kuri kada nors tikrai išsipildys.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą