Likimo pančiuose

 

Kada nors surasiu save,
įsipainiojusią laumės plaukuose
tarsi voratinklyje,
kybančią virš slenksčio,
skiriančio vasarą nuo rudens.
Mano akyse banguos jūra,
audringa ir putojanti iš pasiutimo,
kad negali lietis ant miško paklotės,
raudonuojančios nuo spanguolynų.

Burnoje jausiu pelynų kartėlį,

be medaus ir be mamos švelnių žodžių,

esą viskas tuoj baigsis,

nes baigtis - tai ne užmarštis.
Mano ausyse skambės bažnyčios varpai,
priekaištaujantys, kad nutolau nuo Dievo
ir nuo savęs pačios.
Aidas jų virpins širdį ir neleis užmiršti
artėjančios pabaigos,
kuri lyg besiveržiantis ugnikalnis
spjaudysis pelenais ir lava,
norėdama mane paversti nereikšminga fosilija
vien tik tam, kad kiti atrastų
mano būties magiją.