Penki kilogramai minčių

 

Ant mėnulio lėkštės

sutūpė penki kilogramai minčių

ir taip garsiai čiulba,

kad negaliu užmigti.

 

Vartausi pataluose,

pykdama ant savęs,

tų penkių kilogramų minčių besiklausančios,

ir prižadu pasitaisyti...

 

Ant mėnulio lėkštės

krinta žvaigždžių dulkės,

tyliai tyliai įsigerdamos į sapnus

besvorėje naktyje.

Spalvos

Šiąnakt žvaigždės nekris - apsiniaukęs dangus

dunda bilda užpykęs virš kriaušės už lango.

Aš žinau, kad lietaus anei sniego nebus,

kad tik spalvos apink išsiliejo, nublanko...

Tu sakai: "Užsimerk ir kvėpuok, ir kvėpuoki...

Visos spalvos tavy, ar matai? - tiltas žalias,

upėj maudosi saulė, pakrantėje suokia

dar neatrastas niekieno margas paukštelis.

O aukštai baltas pūkas, kedenamas vėjo,

pilkas skundas lėktuvų ir klyksmas žąsų...

Užu miško - takas link lauko - prisėjo

ten motulė gamta aguonėlių gležnų.

Auksaspalviai rugiai ir rugegėlių mėlis

palei kelią namo... Ar matai, ar jauti?"

Byra vakaras sielon it Baltijos smėlis,

it vaikystės saldainių žirniukai margi.

 

Ir tikiu, kad dabar žvaigždės kristi galėtų,

kaip galėtų dainuot atsibudus širdis.

Bet... neranda sugrįžusios spalvos sau vietos,

kol aplinkui dar spengia beribė naktis. 

 

Paslaptis

turiu paslaptį nuo kurios bėgu

ilgomis lietaus kojomis

per savo dienos debesis

laikas kaip centai subyra į gyvenimo kišenę /

gilią gilią nežinią -

kada ir kuo atgimsiu

kai liausiuosi bėgusi nuo savo paslapties

ilgomis litaus kojomis

dienos debesyse?

Įžvalgos

Autorė I. Vitonienė

 

- bus gerai, sakau,

ir vėl šypsausi.

Skausmo nejaučiu - laiminga -

- bus gerai,

nes jeigu man gerai,

tai ir tau kely žibutėm sninga -

- bus gerai, sakau,

an lovos krašto

bekabindama lapus baltus -

- bus gerai,

nes jeigu man gerai,

tai ir jie vis spirsis į batus -

ir jei kartais man gerai nebūtų 

jūs atnešite gerumo rūtų

Laukiamojo malda

 

Užsirašiau pas gydytoją,

pas vieną, o ateina kitas

arba kita - didelis pastatas, daug darbuotojų...

Tik jie neskuba.

O kur skubėti?

Daktarai žino - stresas kenkia sveikatai,

užtai pacientai laukia.

Laukiamajame tuščia.

Įsmeigiu į priešais mane stūksinčią pilkšvai žydrą sieną

ir galvoju, ar šiandien vėl praleisiu dvi tuščias valandas girgždindama nepatogias kėdes, ar sulauksiu baltachalatės malonės kiek anksčiau.

Tylu. Mąstau:

matyt, dideliame pastate pokaičio metas;

kol išorines sienas laižo saulės liežuviai,

vidinėmis kopinėja mano nuobodulys,

besimelsdamas dievų dievui -

esą geriau būti sveikai

per amžių amžius,

amen.

 

Vakarinis ilgesys

 

Vakare, kai į smalsias akis

žvaigždžių šviesa subėga, ištirpstu...

Skverbiuos pro užmerktas blakstienas it vagis

pabūti su tavim sapne kartu.

Tačiau sapne - dar vasara tvanki...

Šešėlis delno dengia veidą, širdį

ir nematai manęs... Esu blanki -

ruduo pastelinėm spalvom nugirdė...

Ir taip kas vakarą tikiuos naiviaī,

kad vėl šypsosies man žvaigždžių nušviestas,

tarsi viltis, paklydus tarp sapnų,

tarsi pražydęs nakčiai mano miestas.

Atostogų dievas

Nuotrauka iš https://www.vaismedziusodinukai.lt

 

kalbėjausi su atostodgų dievu

prašiau daugiau energijos ir motyvacijos

o jis man nieko neatsakė

tik pametėjo papildomas tris savaites

it saldainių saują užtvėrusiesiems vestuvininkų kelią 

ir vėl pakibo žemyn galva ant alyviniais obuoliais kvepiančios šakos

aš dar ilgai žiūrėjau į jį taip kabantį

širšių burzgimo besiklausantį

ir nė vienos lauk nevejantį

tik dalinantį iki sprogimo prisirpusius vaisius

kiekvienai ir kiekvienam 

ir net  

man

 

Vakaras kaime

 

Girdėjau šuns balse lyg skundą, lyg ir raudą,

išlietą vakaro oranžinėj alsoj,

supintą su kivirčais žvirblių, kai šie gaudo

viens kitą krūme ten, užu tvoros.

Tada mąsčiau, kiek nebedaug man skirta

dienų tokių - tąsių tarsi medus

ir laimės kaugėm tarsi šieno stirtom

sužyminčių brangius atminimus.

Tada tikėjau, kad kasmet sugrįšiu

į čiurlio giesmę, virpančią ore,

kad nuo lėtumo šito nesuplyšiu,

gyvenimu užpildančio bene.

Tada buvau ir tas buvimas pynės

tarsi vainikas Joninių nakties

iš paprastos kaimietiškos gadynės,

iš mano meilės ir tėvų vilties.

 

Monologas

 

aš nebijau tavęs, žiauri klastūne,

ateisi, apkabinsiu akimis

ir atidavus žemei savo kūną

išeisiu taikiai vėjo vilnimis

tu tik pasigailėk, prašau, žmonių,

kurie mane gyventi išmokino...

aš jais visais didžiuojuos ir tikiu

vis melsdama mylėti juos likimo

užtai bijau ne dėl savęs, dėl jų!

tai jiems liks skausmas man tave nusekus...

renku metus ir nemačia verkiu

tau savo nerimą ir rūpestį išsakius

ir kol dar ašaros riedės už juos,

brangiausius iš brangiausių mano,

auginsiu krūmus, žiedus ir medžius

šalia dar ilgo ilgo jųjų kelio

 

alter ego

 

susitikau gauruotą savo atvaizdą

veidrodžių karalystėje,

pasislėpusį liūto karūnoje -

bene apsimes valdovu -

alternatyvios mano tikrovės.

ten miega bedarbė sąžinė,

sninga ambrozija į šiltus delnus,

gieda mėlyni paukščiai visžalių krūmų viršūnėse,

augindami naują dieną vakarui

ir kometas nakčiai...

ten smilksta žarijos laužavietėje,

ant upės kranto meldžiasi dievui karklas,

glostydamas tekančius vandenis it mylimosios veidą

tyloj prakalbioj, gyvenimą liudijančioj,

susitikau save ir apsiverkiau.

 

Bendrakeleiviams

 

Tik vakar, rodos, pirmą kartą akys

sutiko tavo nedrąsias akis.

O jau, žiūrėk, ir vėl rikiuojas žąsys -

pakils ir su praėjusiom išskris...

Ir nebegrįš daugiau. Kaip nebegrįžta

nuskendusių laivų matrosai į namus...

Tik nuotraukos bylos mums apie ryžtą

ir apie sunkiai siekiamus tikslus.

Bet aš tikiu, kad vieną gražią dieną,

kai saulė tyliai ritinėsis pažemiui,

šypsosimės prisiminimų dievui.

Ir viens kitam. Šnabždėdami tikiu.

 

Slinkties agonijoj

Kvėpuok! sakau žiūrėdama į juodą

lentelę rašymui kreida.

Joje - nė vieno žodžio. Tyla duoda

per galvą beisbolo lazda ---

ir vėl galiu matyt hieroglifus ant smilties

ilgom lyg dinozaurų uodegom...

ir vėl galiu per juodą lentą irtis

nuoga širdim ir rankomis nuogom...

Kol pasiekiu baltos kreidos kriaukšlelę,

man žadančią išganymą ir slinktį -

iš vakaro į rytą. Šitaip daro

nemokantys - gyvenimo - surinkti.

Širdžiai

Kali ir kali it variklio stūmoklis,

garsiau už gyvenimą mano.

Šią trumpą akimirką aš - tik vaiduoklis,

būtis man tik prisisapnavo...

Taip garsiai kali, lyg prikelti norėtum.

Bet aš jau seniai nemiegu!

Tik kūnas sunkus, jo pakelt negalėtum

ir nespėtum, tikriausiai, laiku...

Tu kali ir kali... Aš klausaus tavo ritmo

ir į šilką nakties nugrimztu...

Ten pabirusios plaukom dalelėmis mikro

ir išmokstam vėl būti kartu.

 

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Ar ir tu tiki pasaka ta,

apie meilę iš pirmo žvilgsnio,

kai sudrėksta tava ranka

tarp pasveikinti norinčių pirštų?

Kai, atrodo, sulįsi tuojau

į suskilusį savo kiautą

ir nurimsi. Tik dar nežinai,

kad ramiai negalėsi gyventi...

Kol ir vėl neišlįsi į lauką,

beieškodamas meilės ženklų:

kvapo, eisenos, gesto ar plauko,

net spalvos rūbų, odos, akių...

Kad paklausti galėtum sutikęs

apie meilę iš pirmo žvilgsnio.

Nes širdy gilus atspaudas liko

nuo pasveikint norėjusių pirštų.

Nušvitimas

Esu dėkinga už kiekvieną nušvitimą -

idėją, nuojautą ir jausmą -

kuriuos, atrodo, man galvon sodina

gyvenimas per kančią ir per skausmą.

Bet pajautimas toks saldus saldus

ir tiek šviesos savy tyros talpina,

kad nei kančia, nei skausmas nesvarbus.

Esu dėkinga už kiekvieną nušvitimą!

 

Dieninis piligrimas

susidėjau miesto žiovulį rytinį

išsipūtusion nuo įspūdžių kuprinėn

ir keliauju ten kur vaikšto mintys garsiai

jų aidų it dievo kraujo prisigersiu

atsigulsiu vyšnios baltame pavėsy

ir naujas mintis lentynosna sudėsiu

kad rytoj turėčiau vietos būti

savyje ir sau ir tau... truputį

 

Prašymas

Išvalyk, saulute, mano kuklią trobą

didele auksinių žabarėlių šluota,

lai kartu su paukščiais dulkelės pakyla

ir man atiduoda išsiilgtą tylą.

Išvalyk kiekvieną užkampį ir vietą,

kurioje per žiemą verkta ir liūdėta.

Aukso pudra tviska lai ąsla molinė,

pavasariu kvepia ir namuos, ir krūtinėj.

Kai aš jaučiaus gyva

 

Neužmiršau, kaip kvepia po lietaus

žali žolynai anoj kelio pusėj.

Tenai dar svaidosi žaibais, matau,

dangus ir spjaudos vėjo gūsiais.

O man - gražu. Šypsaus akis įbedus,

lyg pirmą kartą atsimerkusi viltis.

Į tavo delną, mano žeme, regis,

susmigo iškentėta atskirtis

nuo ten ir čia, dabar nuo vakar irgi.

Kvėpuoju saulės dulkėm vakare

ir sau prisiekiu niekad neužmiršti

akimirkos, kai aš jaučiaus - gyva.

Mano balsas

jau seniai nebegirdžiu tavęs

mano balse 

tarsi aidas klaksi

tik iš mirusios gerklės likimo

vakarykštės mintys

šiandien jas jaučiu

vėl ir vėl

jos krebžda tarsi pelės

įsiveisusios aruodų kertėse

be tavęs jos visos pilkos 

raišos

aš tyliù net šaukdama jose

kaip nyku 

užtemdytais langais

mano namas ant išplauto kranto

tu užeik

mielai tave kviečiu

tik nepabijok tamsos

ji laikina

aš tikiu dar tavo buvimu

ir galia kurią neši

šviesdamas per uždangstytus langus

į kitus 

ir į mane... mane!

Paliepimas sau

Stumiu save į priekį

it nepaklusnų vaiką,

liepiu nebebambėti

ir nešvaistyti laiko,

liepiu iškelti galvą

ir žvaigždėmis gėrėtis,

per tylą ir per spalvą

į savo būtį lietis...

 

Sapno šešėliai

Užmiršau sapno mirgulį birų

Vos tik rožinė palietė dangų.

Tiktai jausmas it šakos nusiviro

Virš praverto vėdinimui lango...

Jis šešėliais paslėpė dieną,

Lyg bijodamas žvilgsnio blaivo.

Aš norėčiau šanso dar vieno

Ant svajonių denio, ant laivo,

Iš dabar į tenai beplaukiančio

Per drumstus ir apžėlusius gylius,

Ir tavęs, krante kantriai belaukiančio,

Kol sugrįšiu, supratus, kad... myliu.

Nešokinėjančios kojos

aš šokinėčiau, oi, kaip šokinėčiau,

per kvadratėliais klotą kelio tinklą,

jei tik nebūčiau vėlei užsiėmusi

spalvom, jų maišymu į vieną - pilką.

ir jei tiktai galėčiau jas pasiekti,

tas plyteles, nuo mano padų bėgančias...

sustoju. laikas laša man ant sprando.

aš kojas budinu, giliai bemiegančias,

kad šokinėtų, kad taip šokinėtų,

kaip šokinėdavo dar mažos būdamos.

bet kojos nejuda visai iš vietos,

apsunkusios nuo pilko milo nūdienos.

Ašarų sriuba

 

Atidengiu puodynės dangtį,

ieškodama auksinio medaus,

o surandu pasūdyto vandens.

Nei gerti, nei išpilti - ką daryti?

Iš didelio it miesto katilinės kaminas nusivylimo

medaus neprisikopsi. Ne...

Bet pasiraususi šaldytuve

randu svogūnų, morkų, bulvių...

Bus vakarienei ašarų sriubos!

Baltas sparnas

nukrito baltas sparnas

ant mūsų miesto

prislėgė

nuo plunksnų linksta medžiai

ir sutrikę praeiviai

kiek dangaus mums reikia

angelų baltumo

subadyto nuo žvilgsnių

ieškančių išsigelbėjimo

tavo didybės šviesoje, Dieve,

kiek dangaus mums duosi

tiek imsime nesidrovėdami

visą angelo sparną

kad jis užklotų mūsų nuodėmes

trumpam atokvėpiui

raudonų nosių karalystėje

 

Lūžis

kai išeina žmogus

kad daugiau nesugrįžtų

atkeliauja į mus

nesuprantamas ryžtas

eiti siekti ir būti

rodos viskas už mintį

kad galėtumei krūtį

Žemės žįsti auginti

pasiilgusią sielą

žydro žiedo žibuoklės

kad išėjusio vėlę

atkalbėtum nuo duoklės

Šiandien tikiu

atsiduodu į likimo rankas

šiandien tikiu viskuo

kas neįtelpa į mano sąmonės namus

Būna laikas

Būna laikas, kai trykšta fontanai

iš gilių it planetos gelmių

ir atrodo, kad sąmonė mano

rėkia: "Eikit visi po velnių!"

O kai vakaro saulė nurausta

tarsi mano išverktos akys,

aš einu po dušu nusiprausti

visą savo sunkumą išsakius

visad klausančioms tavo ausims

ir didžiulei it Žemė širdžiai.

Kai naktis savo tamsą surinks

būsiu aš ta, kuri viską girdi.

Pabėgimo planas

oi kaip mane užspaudė

darbai savam glėby

šnopuoju orą gaudau

vos sutelpu savy

tuoj imsiu išsinersiu

iš savo kiauto kieto

ir atiduosiu garsų

minties knarkimą lietui

Sniegas

krinta dangaus kąsniai

balti

jų spalvą net tamsoj matau

sielos akimis

o gal pasąmonės

kuri žiūri iš praeities

turėjau išmokti būti teisingiau

bet teisingumas perbėgo į kitą gatvės pusę

sninga ir ten

tik snaigės ten...

juodos

 

Pasivaikščiojimas

 

išeinu iš savo namų 

ir oras palei nosį sustingsta

tiek to

pagalvoju

nesušalsiu

ir nusiveju blėstantį dangų

jame it žuvys plaukioja mintys

sugaunamos tik sningant žvaigždėms į sapną

gražios tokios bet dar ne mano

pamojuoju joms pirštinėta ranka

ir vėl sugrįžtu į šiltą gyvenimo klegesį

Į visų tiesą

žiūriu į pasaulį

pro savo akinių stiklus

pritaikytus mano netobuloms akims

ir žinau

kad kitaip nematysiu

jeigu labiau neatsimerksiu

praskleidusi prieblandos užuolaidas

į visų tiesą

Viena mintis

vos viena mintis

aplankė mane šiandieną

išgyventi

apsiginklavusi atidėliojimo praktikomis

kovoju su neatidėliojamais darbais

išgyvensiu

kad rytoj

viską pradėčiau iš naujo

Potvynis pas Frederikę

užliejo pievas vanduo

lyja

plaukia sodai ir valtys juose

valtyse tupi susodintos viltys

kai nuslūgs vanduo

nors lyja

susinešime daiktus į rūsius

paslėpsime savo perteklių juose

teliuškuoja prie slenksčio vanduo

kai lyja

atmerktomis akimis miegame

bijodami tapti liūdinančiais skaičiais ryto žiniose

užliejo sąmonę vanduo

lyja

mintimis apie ateitį nors jos nematyti

vis tiek laikomės už medžio kad srovė nenuneštų 

 

Paskutinis veiksmas

įsikibau 
į 

dėdės 

Miego 

skverną 

 

tegul 

neša 

į 

sesės 

Energijos

glėbį

 

Atodūsis

atsiprašau,

šnibždėdama kaip vėjas,

kur krebžda užu lango,

pasakau

ir palengvėja, oi, kaip palengvėja

kuprinė ant pečių 

ech, pavargau...

 

Kaip bus dabar?

 

kaip bus dabar?

ar laikas kito skonio

ir konsistencijos kitos bei kvapo?

ar jis tiesiog gilesnis ir lėtesnis

staiga nuo šiandien mano juslėms tapo?

kaip bus dabar?

kaip jausiu savo būtį?

ar iš pradžios į metų baigtį liesis

didžiulės mintys ir didžiuliai siekiai?

ar atsiversiu jiems rankas ištiesiu?

kaip bus dabar?

skaudės dar senos žaizdos?

ar nyks randai kaip pėdsakai sniege

ir nusiprausus naujametiniam lietuj

aš džiaugsiuos saule šviežiame laike?