aš nebijau tavęs, žiauri klastūne,ateisi, apkabinsiu akimis
ir atidavus žemei savo kūną
išeisiu taikiai vėjo vilnimis
tu tik pasigailėk, prašau, žmonių,
kurie mane gyventi išmokino...
aš jais visais didžiuojuos ir tikiu
vis melsdama mylėti juos likimo
užtai bijau ne dėl savęs, dėl jų!
tai jiems liks skausmas man tave nusekus...
renku metus ir nemačia verkiu
tau savo nerimą ir rūpestį išsakius
ir kol dar ašaros riedės už juos,
brangiausius iš brangiausių mano,
auginsiu krūmus, žiedus ir medžius
šalia dar ilgo ilgo jųjų kelio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą