Girdėjau šuns balse lyg skundą, lyg ir raudą,
išlietą vakaro oranžinėj alsoj,
supintą su kivirčais žvirblių, kai šie gaudo
viens kitą krūme ten, užu tvoros.
Tada mąsčiau, kiek nebedaug man skirta
dienų tokių - tąsių tarsi medus
ir laimės kaugėm tarsi šieno stirtom
sužyminčių brangius atminimus.
Tada tikėjau, kad kasmet sugrįšiu
į čiurlio giesmę, virpančią ore,
kad nuo lėtumo šito nesuplyšiu,
gyvenimu užpildančio bene.
Tada buvau ir tas buvimas pynės
tarsi vainikas Joninių nakties
iš paprastos kaimietiškos gadynės,
iš mano meilės ir tėvų vilties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą