Potvynis pas Frederikę

užliejo pievas vanduo

lyja

plaukia sodai ir valtys juose

valtyse tupi susodintos viltys

kai nuslūgs vanduo

nors lyja

susinešime daiktus į rūsius

paslėpsime savo perteklių juose

teliuškuoja prie slenksčio vanduo

kai lyja

atmerktomis akimis miegame

bijodami tapti liūdinančiais skaičiais ryto žiniose

užliejo sąmonę vanduo

lyja

mintimis apie ateitį nors jos nematyti

vis tiek laikomės už medžio kad srovė nenuneštų