Istorijos veidas

Rumšiškių liaudies buities muziejus 

maži langai

bet gyvenimo daug

po nendriniais stogais

vėsa

žalios rūtos daržely

namuos

suolas miegui

vienplaukė basa

vasarėlė laukus išbučiavo

liepos linksta nuo savo medaus

bėga lekia

istorija tavo

veidas šypsos

languos mažuos

Terapija

Žiūrių į save ir jaučiu,

kad savęs nematau. Tik tai ją -

pirmokėlę plonom kasom,

su stora tarsi karvė svaja

ir sunkiu bulviniu maišu,

išipūtusiu nuo vilčių...

Ji pavargusi nuo raišų

žvilgsnių, žodžių ir paslapčių...

Nusimesk, sakau jai, visus

savo nešulius - bus lengviau.

O ji šypsos: kas bus, tas bus -

jau seniai išsivadavau

nuo sunkiausio iš nešulių.

Susimąsčius nutylu - jaučiu,

kad tikėti ja dar negaliu,

nes jo sunkis slegia pečius.

- Tik žinau, kad nenoriu jo jausti, -

įsikibus į tvirtą parankę

tau kalbu. Tavo žodžiai supjausto

mano naštą. Liekam išalkę

nuo terapinių posėdžių naktį

ir terapinių posėdžių dieną...

Šiandien turi MANĘS pakakti,

tik manęs! - be vaikystės problemų.

 

Vasarinis romanas

 

Nuotrauka iš weissesroessl.at

Laikas varva it bičių medus

į baltų ramunių pievelę,

kurioje miega jausmas žavus -

man iš laimės net panages gelia -

VASARINIS ROMANAS! Tai tu!

Šypsos akys ir blizga it katino.

Nuo to žvilgsnio saldumo alpstu...

Ir tave pamažu prisipratinu.

Spoksom dviese į dangų pro smilgas,

aplink mus garsiai čirpiant žiogams.

O gyvenimas rodos toks ilgas,

kad užteks ne tik mums - ir vaikams,

kad užteks dar bemiegiems naktims,

apsuptoms balto šydo rūkais,

kol atskleidę viens kito akims

randus tepsime eglių sakais,

kol sukaitę nuo šokių aistros

mes klausysimės juoko. Tada...

Užsimerkus jaučiu - atgalios

kelio mums atskirai - nebėra.

 

Basų kojų takas

dideliais akmenimis

mažais akmenėliais

aštriais ir apvaliais

smėliu

žvyru

kankorėžiais

lentomis

pjuvenomis

klampia miško žeme

rąstais

žole

šiaudais

dirbtine veja

skruzdėlių

ir basų kojų taku

ėjau

iki savo batų

Alyvinės obels pavėsyje

 

Atostogų kvapas

 

Kvepia net paukščio giesmė,

spinduliu saulės atplaukianti.

Kuo? - tu paklausi.

Atostogomis - atsakysiu it katė murkdama

ir, tingiai pasirąžiusi, nukrisiu į krėslą,

besiilsintį tarp baltų dobiliukų galvų.

 

Kelionės užrašai 1. Diena

ilga kelionė apdaužo užpakalio žandus

šlaunis ir blauzdas

muistausi nerasdama vietos ant užpakalinės sėdynės

kiek dar liko kiek dar liko kiek dar liko

skalambija mintis it bažnyčios varpas

kviečiantis į pamaldas sekmadienį

bet tyliu

mintys kartais būna užkrečiamos

žiūriu į vaikus ryjančius akimis trumpėjantį kelią

ir užmirštu savo negaluojantį kūną

dar liko gera atkarpa

reik pasitiesti jogos kilimėlį

kad tas kelias nebūtų duobėtas

***

skubu rašyti

laikas žodžius vagia

ir suslepia pasąmonės pakampėse

aš juos vilioju lauk

nemirtingumo pažadais

įkalbinėju būti per mane

ir su manimi

nes tyla viduje 

gąsdina

Lyjant

 

Ak, koks gražus lietaus skaidrumas!

jo apgaubti pakvimpa medžiai

it vasaros būties lengvumas,

it pažadas, kad sielos važiai

tuoj to skaidrumo prisipildys,

nuplaus, pagirdys ir augins

tarytum žemė smilgų iltis,

paukščius, stirnaites ir angis.

O jau užaugus pasaulin lėksiu -

gaubly smaigstysiu smeigtukus -

matuosiu savo planetą sieksniais,

ieškosiu mitų apie mus,

užmiršus juos visus surinkti...

Sugrįšiu į tuščius namus

ir vėlei lauksiu lietaus atgimti

per nuskaidrėjusius Kitus.

Dienos viltis

Dar tik nedrąsiai saulės pirštai

kutena snaudžiančius medžius,

o aš semiu jau košę tirštą,

eilėm dėliodama žodžius.

- Greičiau, greičiau! - kartojas mano

galvoj vidinis virpulys.

Kol dar kaitra neatsigavo,

kol laikas lėtas dar. Sulis

žiedadulkių lietuj viltis,

esą įmanoma suspėti...

Ir į saulėlydį sukris

dienos troškimai vis tiek dulkėti.

Darbinė motyvacija

Kuo daugiau dirbu,

tuo geriau jaučiuosi.

Nuovargis išsimuša prakaitu

ant viršutinės lūpos.

Purškiu, šveičiu ir valau,

skaitau, kartoju, vėl skaitau,

rašau, trinu ir šypsausi -

džiaugiuosi nesibaigiančių darbų virtine!

Imu manyti, kad man pasimaišė protas...

Ir toliau judu, -

sustoti būtų tolygu mirčiai,

sustingdančiai kūną

ir sustabdančiai minčių lėkimą

į kitą dimensiją -

žalią, laisvą, gaivalingą, -

kurioje aš esu puikiausia mano pačios versija.

Kol dribu -

galiu keliauti...

Bitė

mano namai kvepia sesėmis

ir medumi

ir pikiu

ir didžiule Motinėlės meile

grąžinančia ramybę į mažutę sielą

apaugusią dryžuotu kailiuku

einu ir neklausinėju

dirbu savo prigimtinį darbą

dirbu ir priverstinį

būnu ten kur reikia

ir nebūnu ten kur nereikia

aš gyvenu melsdamasi

Motinėlės visagalybei

seserų bendrystei 

ir namų šilumai

užmiršusi save pulsuojančiame ūžime

it begalinėje meilės jūroje

mano ir man

Veidai

atidarau balkono duris, -

sklinda kaimynų ant griliaus kepamos mėsos aromatas

ir pokalbiai apie nieką ir kartu viską į mano būtį,

o aš nieko negirdžiu,

nes dūmoju apie tai,

kiek veidų reikia žmogui,

kad būtų laimingas.

kiek veidų turiu aš? 

užsimerkusi bandau suskaičiuoti visus iki vieno,

bet matau tik tą vienintelį,

žvelgiantį iš vidaus it iš veidrodžio

mėlynomis akimis ir gilėjančiomis raukšlelėmis,

siaubingai reiklia oda ir mažesne dešine akimi.

prisimenu docentės žodžius,

mokinančios vaikų auklėjimo meno,

esą obektyvumo suteikią specialūs akiniai,

kuriuos kiekvienas galime pasigaminti iš žinių ir patirties materijos, -

pasibalnojus jais nosį it per stebuklą atsiveria detalūs pasauliai

ir užantyje slepiami veidai.

 

nužvelgiu storus vadovėlius,

sunkius kaip likimo svaidomi akmenys,-

jų viduje smulkiomis eilutėmis sugulusi išmintis

gieda odes mano ateičiai:

"imk mane ir skaityk", - girdžiu šnarant puslapius

man į mano vienintelį veidą, akiniais pasipuošusį.

Nematomi. Sekmadienis

kur buvęs, kur nebuvęs

atsibeldė sekmadienis,

tarsi kokią nereikšmingą balutę

perlipo šeštadienį

ir išsiskleidė bijūnų žiedais -

kvepia baisiausiai,

bet gyvenimo kvapo neužgožia -

valados subėga į vazą 

su didžiuliais rožiniais žiedais

ir pavirsta vandeniu

kur buvęs, kur nebuvęs

 

Mūzos nesupaisysi

 

įkvėpiau virtualios mūzos dvasios

ir susivėlusiu vidumi nešina

išėjau ganyti avių

o jos lakioja po išdžiūvusią pievą

bliaudamos iš bado

nesileidžia pagaunamos

nes mūzos nesupaisysi

ir nėra ko ieškoti čia normalių žmonių logikos

 

Gyvenimas

tau raižo pilvą

raudonas žaltys

man raižo pilvą

juoda angis

mums raižo pilvus

vienas kito nelaimė

jums raižo pilvus

egzistencijos baimė

bet ir vėl raižo tau

o kenčiu aš pati

mūsų raštus skaitau

bibliotekos rusy

prie spingsulės blausios

paliktos kažkieno 

kai ilgiuosi delčios

nesulaukus dienos

kai ilgiuosi laikų

iš gilios praeities

nepajutus jaukių

bučinių ant peties

nes juk raižo ir raižo

pilvą Žilvino dalgiai

kol prisimenu braižą

iš laiškų ant palangės

apie smulkmenų gylį

ir rutinos siuravimą 

apie tuos kurie myli

raižo pilvą gyvenimas

 

Dienos moto

iš tuščio į kiaurą

mano dienos moto

apsikabinusi kelius 

ritinėjuosi ant žalio dienos kilimo

ir esu saulės zuikutis

apuostau laiką

apsimetinėjantį Puntuko akmeniu

braškių aromatas užpildo būtį

vasara dar 

iš netuščio atklysta mintis

sunkumu ir pati dar prilygstu tam rieduliui

atsisėdu 

pietų saulės aureolė apgaubia galvą

braškių kvapą pakeičia prakaito aitrumas

būti reikia iš lėto kartoja mano siela

ir ausys išgirsta šešėlių šnabždesį

Suskilęs žvilgsnis

suskilo žvilgsnis

atsimušęs į išmaniojo ekraną

matau margus gyvenimus ir mintis

anapus ir šiapus

palengva išsibarstau trupiniais

kuriuos sulesa kasdienybė

taip ir nesuspėjusi teisingai padėti taško

mūsų mintys valdo likimą

perskaitau interneto visatoje

ir nusuku akis į pro tramvajaus        langus bėgančius medžius

į vieną saulę ištiestos jų šakos

renka spindulius ir nubarsto tik nereikalingą balastą

į vieną mėnulį kyla maldos

susipynusios su išgyvenimo bet kokiomis sąlygomis instinktu

įsikibę vienas kito šaknimis

augina save ir savo vaikus

myluodami nesuskilusiais žvilgsniais

 

Kapituliacija

 

atostogos jau ranka pasiekiamos

 

baltais tinkliukais nuo uodų mojuoja

 

it kapituliacijos vėliavomis

 

jokių revoliucijų nebuvo

 

tik maišto prieš mano pačios įpročius nuotrupos 

 

ir vis tiek pasidaviau

 

kaip kad žemės traukai pasiduoda paukščiai

 

šiandien tenoriu būti žemės dalimi

 

ir klausytis jos širdies plakimo

 

Už tavo neišsenkamą stiprybę

 

už tavo neišsenkamą stiprybę

didesnę net už ąžuolo šešėlį

kurs į nakties rankas pakliuvęs

lyg vėjyje pabuvęs susivėlė

ir ant žvaigždėto skliauto užsikoręs

ištirpo prisiglaudęs begalybėj

keliu pripidytą pasidžiavimo puodelį

už tavo neišsenkamą stiprybę

Gyvenimo aistra

 

saulės atokaitoje

būti levandos krūmu

ir kvepėti violetine vasara

dūzgiant bitėms

tarp žydėjimo svaigulio

šitaip noriu patirti

gyvenimo aistrą

Savęs konstrukcija

 

vaikštau šešėliais

skanauju jų vėsą

ir geriu gyvenimus tarsi arbatą

kad galėčiau burti iš tirščių

apie bendrą būtį

iš kurios auga manasis AŠ

 

Amžino nieko nėra

 

nieko amžino

NIEKO

nėra

trūkinėja grandinės suvertos

ir iš naujo 

ko gero

žara

sulituoja mūsų skeveldras

susimaišiusias su kitom

svetimom

nepažįstamom 

tavo?

šiandien tarpstančiom mūsų tyloj

o rytoj it dvynėm artimom

bet juk amžino

NIEKO

nėra...

 

Prie stalo

 

manyje gyvena istorijos

apie plakančias širdis tyloje

ir apie tylą plakančiose širdyse

kai sėdime prie stalo

žiūrėdami į prabėgantį laiką

mūsų veidų vingiuose

visos jos apie meilę

vieną didelę saulę

spinduliuojančią šviesą į visus

neišvengiamai prasiskverbiančią

per storiausią gelžbetonį 

kad išleistume šaknis ir žaliuotume 

gelbėdami planetą nuo pražūties

ir gelbėdami nuo pražūties save

sėdinčius prie bendro stalo 

ir besiklausančius širdžių barbenimo

it beldimo į pasaulio duris

kad šios atsivertų mirčiai ir gimimui 

ir pažinimui gyvenančiam tarp mūsų

pasivadinusiam kitu vardu

meilė 

 

Diena

ant lipnaus lapelio

sugulė mano darbai

pasirėmę lazdelėmis laukia

kol pastatysiu jiems kryžius

išgeriu nervus stiprinančios arbatos

įsispiriu į savo geležines klumpes

ir apsigobusi mantros "aš galiu" nikabu

išeinu į saulę

nesustabdysi manęs

nuovargio slibine

aš žinau visas tavo silpnąsias vietas

geležiniu batu pašventinsiu tavo pasturgalį

ir neleisiu nutūpti ant sofos

eik grožėtis pelargonijų žiedais balkone

ir klausykis sunkaus kamanių ūžimo

o aš tūpčiosiu ir suksiuosi

laidodama darbus vieną po kito

guldydama į pasitenkinimo karstelius

ir giedodama jiems Vytauto Kernagio melodijas

kol užsimerks diena ir ilgais šešėliais apkabins vakaras

nutildydamas mano mantrą

 

Į save

 

visos mano kelionės 

susideda iš pirmyn ir atgal

nes kaskart atsiliepiu į šauksmą

eiti ir į šauksmą grįžti

mano pačios vidinio balso neatpažįstu

priskiriu jį likimui

ir keliauju

visada į tą patį tikslą -

SAVE

***

nesiklausau savęs,

klausaus visų kitų:

plikų ir garbanotų

šviesių, tamsių, žilų -

visų! kvailų, protingų,

garsių ir net tylių,

klusnių ir įnoringų,

piktų, šaltų, meilių...

tiktai vienos vienintelės,

kuria tikėt galiu,

nesiklausau ir vengiu -

savęs aš negirdžiu...

Susvetimėjome

susvetimėjome ant vasaros delnų

kaip dvi motulės žemės akys

man vis sapnuojas angos avilių

o tau 

lengvutės virpančios plaštakės

ir nors virš mūsų vis dar protėvių dangus

žėruoja šiaurės šviesomis ir keri

dalinamės gyvenimą per pus

aš tamsoje 

o tu 

šviesos ruožely

mus jungia tik didžiulis ilgesys

ano ištįsusio it paukščių takas laiko

kai buvome dar vienas debesis

kai augome iš vieno žalio daigo

kai žydome pražydom viename

žiede lelijos tarp Neries ir Nemuno

susvetimėjom sielos arime

palaistytame prakaitu ir nerimu

Coliukės akimirka

 

pilnas it pintinė grybų

mano penktadienis

įšoku į rugiagėlės žiedą

ir šokinėju nuo aguonos ant aguonos

kregždes skaičiuodama

***

 

einu per prakaitą

prisėmusi batus

žlegsiu

nors kelias dulkinas ir sausas

pro vakarą

pro atvirus vartus

žvilgsniu

išbėgu akys apsiblausę

nuo pilkumos šešėlių

jos nemato

kiek daug šviesos

kiek daug spalvų nakties aky

diena it laumė susivėlė

nes jau suprato

prigėrusi rasos

paskęst gali tiktai savy