Terapija

Žiūrių į save ir jaučiu,

kad savęs nematau. Tik tai ją -

pirmokėlę plonom kasom,

su stora tarsi karvė svaja

ir sunkiu bulviniu maišu,

išipūtusiu nuo vilčių...

Ji pavargusi nuo raišų

žvilgsnių, žodžių ir paslapčių...

Nusimesk, sakau jai, visus

savo nešulius - bus lengviau.

O ji šypsos: kas bus, tas bus -

jau seniai išsivadavau

nuo sunkiausio iš nešulių.

Susimąsčius nutylu - jaučiu,

kad tikėti ja dar negaliu,

nes jo sunkis slegia pečius.

- Tik žinau, kad nenoriu jo jausti, -

įsikibus į tvirtą parankę

tau kalbu. Tavo žodžiai supjausto

mano naštą. Liekam išalkę

nuo terapinių posėdžių naktį

ir terapinių posėdžių dieną...

Šiandien turi MANĘS pakakti,

tik manęs! - be vaikystės problemų.