Laikas varva it bičių medus
į baltų ramunių pievelę,
kurioje miega jausmas žavus -
man iš laimės net panages gelia -
VASARINIS ROMANAS! Tai tu!
Šypsos akys ir blizga it katino.
Nuo to žvilgsnio saldumo alpstu...
Ir tave pamažu prisipratinu.
Spoksom dviese į dangų pro smilgas,
aplink mus garsiai čirpiant žiogams.
O gyvenimas rodos toks ilgas,
kad užteks ne tik mums - ir vaikams,
kad užteks dar bemiegiems naktims,
apsuptoms balto šydo rūkais,
kol atskleidę viens kito akims
randus tepsime eglių sakais,
kol sukaitę nuo šokių aistros
mes klausysimės juoko. Tada...
Užsimerkus jaučiu - atgalios
kelio mums atskirai - nebėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą