susvetimėjome ant vasaros delnų
kaip dvi motulės žemės akys
man vis sapnuojas angos avilių
o tau
lengvutės virpančios plaštakės
ir nors virš mūsų vis dar protėvių dangus
žėruoja šiaurės šviesomis ir keri
dalinamės gyvenimą per pus
aš tamsoje
o tu
šviesos ruožely
mus jungia tik didžiulis ilgesys
ano ištįsusio it paukščių takas laiko
kai buvome dar vienas debesis
kai augome iš vieno žalio daigo
kai žydome pražydom viename
žiede lelijos tarp Neries ir Nemuno
susvetimėjom sielos arime
palaistytame prakaitu ir nerimu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą