Vaikai

Garbanotos it kailis

Vilnonių avelių -

Juodų, ne baltų -

Šypsos galvelės,

It vėjo pagautos

Lakioja po lauką,

Lyg debesėliai

Pievoje plauko.

Spindi laimingos

Akys padūkę.

Nors nuo žaidimų

Visai nusiplūkę,

Vis tiek dar šypsos

Baltų dantų eilės.

Nes širdys pilnos

Vaikiškos meilės.

Meditacija

Įkvepiu,

iškvepiu -

manimi teka gyvenimas.

Žiežirbos akyse išblėsta,

už širdies pasislėpusi meilė

iškiša nosį -

ji pasirodo, kai jaučiasi saugi.

Įkvepiu,

iškvepiu... 

Pilkas dangus pakyla

it rūkas į kalnus;

vėl turiu vietos būti

ir jausti gerus jausmus.

Kai neskauda,

sugrįžta pasaulis.

Patarimai nūdienos žmogui

Be lūkesčių

kelkis ir eik,

švaria sąžine

ir atvira širdimi

gerk it kempinė

į tave nusileidžiančius,

paleisk it vėją

nuo tavęs pasitraukiančius.

Be lūkesčių,

be nusivylimų, -

tai, ko nesitiki,

negali tavęs sužeisti.

Gyvenimas tarsi jūra -

vanduo - takus;

tegul teka per tave

praturtindamas,

o ne niokodamas.

Be lūkesčių

kalbėk

ir be lūkesčių

tylėk -

tegul bus kiekviena akimirka

staigmena

ar nuotykis,

atveriantis akis

it langines

į neregėtą 

ranka pasiekiamą 

žemę.

Braškės

šiltos šiltos

ir švelnios

lyg mylimosios delnai

raudonskruostės

saulės garbintojos

po žaliais skėčiais

slepia savo jaunystę

ir kvepia vasaros pradžia

Seserys

tyla prieš tai 

ir tyla po to

lyg seserys

skirtingomis akių spalvomis

Užtenka

Yra, bet lyg ir per mažai, -

aplinkui šitiek daug turtingų!

Dairausi - kibirkščiuoja apžavai

ir fejerverkais like'ai sninga.

O kuo ilgiau dairausi, tuo giliau 

lendu į duobę, ta duobė - iš blyksčių.

Apakina šviesa... ir vis skaudžiau

jaučiu kirčius skaudžius likimo rykščių.

Bet jeigu užsimerkiu, jau, žiūrėk,

linguoja tyliai pievoje ramunės...

Ir išvystu, kad mano žemėj tiek

gyvenimo! Kad veltui kaukia šunys, -

nenugalės manęs dievai blyškiais veidais

ir netikrom, storom, spalvotom lūpom.

Aš juk žinau, - užtenka ir mažai,

nes laimė ant coliukės žiedo supas.

Sūnui

užsisek, sakau,

pučia vėjai per stiprūs

iš pelkynų plačiomis akivarų akimis

svaigūs gūsiai

stumia jų link

tarsi nematomi delnai

niekieno neregėto likimo

užsisek, sakau,

mano siūtas paltukas tesaugo

nuo visų negandų

visų visutėlių

įsupa tave į šilumą

ir liūliuoja it motinos glėby

iš vilnos šiurkštumo

užsisek, sakau,

kol dar esu tau ir dėl tavęs

mano žodžiai ilgainiui išsivadės

nebejausi jų skambesio ant savo odos

atstatęs nuogą krūtinę vėjui

galinėsies su nematomais delnais

niekieno neregėto likimo

Boružių jūra

juoduoja sienos 

boružėlių lervos mutantės

užkariavo gruoblėtas baltumas

it riebūs kolorado vabalai

šviečia oranžiniai kupsteliai

palengva virstą juodataškėmis raudonosiomis -

jūra boružių 

mūsų laimei

Neužbaigtų darbų laikas

mano pradžia 

nėra pabaigos pranašė

ji teišpranašauja

brūkšnelius viduryje proceso

ar daugtaškius

padalinančius mano darbus

į prieš ir kada nors

mano kada nors

neatlieka pažado funkcijos

tai tik laiko 

kuris galbūt niekada neateis

nuoroda

vaiduokliškos būties lašas

krentąs į mano kraičio skrynią

lyg priekaištas

niekaip negimstančios pabaigos

Smiltele

Aš - mažesnė už smiltį,

už dulkelę palaukėj...

Gyvenau, kad numirti,

nurimau, kad pašaukti -

balsą tavo išgirsti

atsiliepiant iš tolo

ir į eglę atvirsti,

dobilėlį atole,

susilieti su vėju -

visą svietą aplėkti!

Šitiek daug negalėjau

plakant širdžiai pasiekti...

Šviesa yra: mini serialo "Maid" motyvais

šviesa yra

net jei jos nematai

kažkur tavy

giliai giliai po oda

po neviltim

kuri sunki atrodo

ir lyg juoda skylė

įtraukia sumautai

šviesa yra

gal ne žvaigždės skaisčios

gal balzgana

blanki ir murzina

bet ji yra

pajausk ir saugok ją

užgimdama naujai 

viršun iš apačios

Trys jausmai saulei

nemėgstu saulės 

kai jos geltona akis verda man virš galvos

kunkuliuoja ir taškosi protuberantais

it dievų sriuba milžiniškame visatos puode

jaučiu jos karštį ant odos ir net po oda

maitinantį mano bejėgiškumą

raudono vėžio kiautu

ilgiuosi saulės

atskirtos nuo manęs balzganu debesų sluoksniu

jos nebuvimas išlaisvina žemės trauką

kūnas paklusta ir guli

gulomis lengviau sulaukti saulės

kaip kad meškoms ir ežiams ir švilpikams

myliu saulę

lietingais rudens ir žiemos mėnesiais

peršlapusia siela ir išbrinkusiomis kojomis

suku veidą į dangų

ieškodama įvairiausių jos leitmotyvų

skambančių man vienai vėl ir vėl

lyg pagalbos šauksmas

mano saulei

Baimė

išsigandau

sutraukė vidurius

baimė mėgsta traukyti

ne tik detalėmis

bet ir visumomis

jai neužtenka smilties

galėtų gi ja paspringti

ir uždusti

ji raji

jai reikia apvalių planetų

nepasotinama bjaurybė

tik...

prijaukinama

Ten

ten

priekyje

yra

praeityje

pamestas

tu

šiandien

yra

laikas

išdrįsti

būti

kad

pasivytumei

save

ten

Natiurmortai

Leonardas Tuleikis "Natiurmortas lauke"

Kiek akys mato - natiurmortai

Ir geležinių paukščių giesmės;

Į sielą sulenda akordai

Ir kūnas turi išsitiesti...

Kiek akys mato - aguonų laukas,

Jame - tylus vabzdžių burzgimas...

Tu - natiurmorto baltas kaukas,

Įstrigęs žemėje tėvynės.

Kiek akys mato - natiurmortai

It liudininkai susivėlę,

Žinia jų veržiasi pro bortus,

Aptaško drobės baikščią vėlę.

Kiek akys mato... Ar jos mato?

Tik žiūri... Natiurmortai tįsta.

Juose paskęsta sunkūs brokatai,

Safyrai, auksas ir ametistai,

Juose sustingsta Stefanijos liūlia,

Susigeria ašaros su maldomis...

Kiek akys mato - visa sugriuvę -

Liūdnų natiurmortų pilna šalis.

Blyksnis iš praeities

nebeprisikiškekopūsteliaudavome

aidi ausyse besijuokiantis balsas

lyg ir mano

lyg ir ne mano

pirštai skina kiškio kopūstus

jaučiu ant liežuvio rūgštų jų skonį

dar vienas 

ir dar vienas

žalias gležnas trilapis prapuola burnoje

sultys trykšta tarp dantų

akyse žalia

ir balta

boluoja maži kiškio kopūstų žiedai

ir šie rūgštus

viskas rūgštu

ir šviežia

išragauta einant miško takeliu

tarp vėsių medžių šešėlių

kuriuos virpina šokinėjantys saulės spinduliai

prasivežę pro nematomais vėjo pirštais

kedenamą storakamienių lają

o ant tako

ant kiškiakopūsčių

ant gyvybe trykštančio miško paklotės

nugula ilgiausias vaikystės žodis

nebeprisikiškiakopūsteliaudavome

Iš debesies

žiūriu į vaikus

ir klausiu savęs 

ar galiu dar

svajoti mitų ir legendų debesyje

o paskui

išlyti į žemę

spindinčiomis akimis

gėrėtis balandžio plunksna

ir aikčioti

jūros putai kutenant tarpupirščius

uostyti alyvas

ir nebijoti išgaruoti

virsti debesiu

lyti

būti vaiku

it stebuklu

pasauliui

ir sau

Vakaro saulutės spinduliai

Ant oranžinio lelijos žiedo

Šoka vakaro saulutės spinduliai:

Viens per kitą šokinėja, rieda

Su riedučiais it linksmi vaikai.

O iš laimės švyti jų galvelės

Baltaplaukės, susivėlusios nuo vėjo...

Ant lelijos žiedo, ant šakelės,

Ant viršūnės eglės, debesio - parėjo

Į namus - į motinos auksinį glėbį,

Šiltesnį už visus kitus glėbius.

Lelijom kvepia jų plaukai dulkėti,

Sugėrę žemės ilgesį ir mus...

Dienų vagis

lyg burtų lazdele mostelėjus

pasibaigė diena vos prasidėjus

jaučiu

vagia kažkas manąsias

visas iki vienos

ilgais pirštais nustveria

vos man mirktelėjus

susikiša į užantį

užsidengia juodu apsiaustu veidą

kad neatpažinčiau

ir nepareikalaučiau savo laiko atgal

Troškimas

Strazdo giesmelė - skvarbi -

į mane ir vis į mane,

mano širdelė - trapi,

tarsi kopa okeane...

Bangos skalauja kraštus:

smiltys išplaukia, išplaukia -

mano dalis į kitus

krantus nukeliavusi šaukia.

Bet šaukti nenoriu. Giedot,

čiulbėti saulei lyg strazdas -

save į kitus išdainuot,

kad pasilikčiau it mazgas

ant ilgo gyvenimo kelio.

Tik tiek nedaug, tiek nedaug

nori manoji širdelė.

Bet bangos nenori palaukt...

Prabudimas

Užmigau, o paskui prabudau

Jau kitokia - skausmo pilna

Ir vilties, kad neverksiu daugiau, 

Užsiklojus žvaigždėta skara.

Pakentėsiu, kol rūkas ištirps,

Atidengdamas ryto gaisus...

Ir mylėsiu net kurmio akis,

Aklinėjančias į visus, 

Ir gyvensiu kur kas atidžiau,

Nebijodama kirčių tiesos, 

Nes miegodama pamačiau, 

Kiek pasaulyje daug šviesos.

Įprasti dalykai

Įprasti dalykai -

Tai užmirštos vertės kapinės,

Kuriose raudame jų netekę. 

Savianalizė

Skubi skubi skubi

Ir nežinai, kodėl, 

Į dešinę suki,

Nors norisi kairėn, 

Stebiesi savimi, 

Nes stebisi visi... 

Lekioja tekini

Bildukai murzini

Po vakaro šalnos

Ant tavo smilkinių - 

Neverks, neašaros

Tavęs galvelės jų. 

Tik tu pati viena 

Rymosi gūdžią naktį, 

Vis klausdama, kada

Nudrėkst mėnulio sagtį

Ir jo blausioj šviesoj

Pavirsti undine, 

Kad ne rytoj, o tuoj

Išlaisvintum save... 

Atostogų regėjimas

Jau laukia namelis 

Ir pušynėlis, 

Melsva valtelė

Ir ežerėlis. 

Laukia gilumas 

Žvaigždėto dangaus, 

Uodų atkaklumas, 

Gurkšnis midaus. 

Jau laukia žodžiai

Prie laužavietės naktį... 

Ir viso to grožio

Turės man užtekti. 

Šeštadienis

Buvo ir, žiūrėk, - nėra!

Kas suvalgė jį? Šuva?

Kur prapuolė išvajotas

Ežere linguojąs luotas?

Saulė tirpo vos pakilus...

Stovi ajerai nebylūs

Lyg sapne aplinkui jį,

Žiūri - žemė vandeny!

O su ja, su ta žeme,

Nuskendau ir aš jame...

Kas išgelbės, kas ištrauks

Iš to atspindžio skaistaus?

Nes gyvenimas - tai čia,

Ties sekmadienio varčia,

Kojomis nekantriai mina,

Moja, eit tolyn vadina,

Sako: - Bus dar jų lyg soties,

Tik suspėk visiems šypsotis.

Dienos trupiniai

Mažais žingsneliais ateina diena

Dideliais išeina

Pribarsto duonos trupinių

Renki ar lesi

Jau kaip pačiai patogiau

Kartai jų pasirankioja kiti

Tada pasiklysti

Ieškai properšos ir stebuklų

Keiksnoji visus ir save

Verki iki išsekimo

Kol vėl surandi savo trupinius

O gal jau ir nesavo

Kas bepasakys

Alkanam visa duona skani

Ir dar labiau stebiesi

Kokiais mažais žingsneliais ateina diena

Ir kokiais dideliais nori eiti tu

Bet

Dideliems žingsniams

Duonos trupinių 

Per daug

Didvyris

Kas moka laukti 

Irgi yra didvyris,

O kas nemoka -

Pats kaltas.

Skaudulys

Sloga

Ir vėl patvino:

Užpylė viršutinius kvėpavimo takus - 

Neprabrendami anei valtimi praplaukiami.

Spaudžia potvynio banga

Siauras angas ir tunelius,

Lyg norėdama praplėsti,

Bet prasiplečia tik ašarų latakai...

Ieškau mėnulio

Apsiniaukusiame danguje -

Bergždžiai...

Nematyti atoslūgio pradžios,

Tik nakties pabaiga:

Rytuose plečiasi 

Oranžinė akvarelė -

Saulė mirko teptuką į debesį...

Nuspalvink ir mano potvynį!

Tegul sušyla kūnas

Nuo švelnios pastelės,

Apgaubusios milijoną aštuoniasdešimt tūkstančių galvų.

Noriu užuosti aušrą,

Kvepiančią įsisiautėjusiu pavasariu,

Noriu užuosti gyvenimą, žalią ir žydintį,

Ant kalvos, 

Kurios niekada nepasiekia potvynis.

Abejonės

Rašau ir trinu,

Vėl rašau ir trinu,

Lyg daugiau mano pirštams nelemta nuveikti;

Žodžiai gimsta ir miršta

Žaibo tempu -

Jokio šanso jų būčiai suteikti -

Akys, ausys net pirštai - užmiršta...

Neišsaugosiu... It prakeikta...

O norėčiau gi aš

Prisiminti kiekvieną:

Ar mano, ar ne - nesvarbu.

Tarsi akmenys kelią išgrindžia - juo žengti

Basomis palei augančią sieną

Neskaudu, man visai neskaudu.

Lyg medūzos jų lengvos dūšelės. Apsirengti

Aš jomis ir dabar nedrįstu...

Jei išdrįsčiau,

Ar begalėčiau tikėti

Tuo, ką pirštai dėlioja iš raidžių ekrane?

Juk kalbėčiau ne aš, juk kalbėtų tie žodžiai,

Samanoti, kalkėti - 

Senesni už mane,

Baltus kykus ant savo galvų užsivožę

Dievaičius imituotų Romuvoje.

Motinos širdis

Didžiulė motinos širdis -

galaktikos joje sutilptų -

tik dėl vaikų ji nepaklys,

per ugnį, jūrą bris - be tiltų!

Iškęs visus kreivus žvilgsnius,

liežuvių botagus ir spyrius,

mylės už šypseną, žodžius,

už burbuliavimą įkyrų,

už tylą, triukšmą, už klaidas,

už apkabinimą nuoširdų,

už nesibaigiančias kalbas,

virtuvę, pribarstytą miltų,

už galvos skausmą ir naktis,

budėtas prie karštų galvelių...

Didžiulė motinos širdis -

galaktikos joj tilpti gali.