Sloga

Ir vėl patvino:

Užpylė viršutinius kvėpavimo takus - 

Neprabrendami anei valtimi praplaukiami.

Spaudžia potvynio banga

Siauras angas ir tunelius,

Lyg norėdama praplėsti,

Bet prasiplečia tik ašarų latakai...

Ieškau mėnulio

Apsiniaukusiame danguje -

Bergždžiai...

Nematyti atoslūgio pradžios,

Tik nakties pabaiga:

Rytuose plečiasi 

Oranžinė akvarelė -

Saulė mirko teptuką į debesį...

Nuspalvink ir mano potvynį!

Tegul sušyla kūnas

Nuo švelnios pastelės,

Apgaubusios milijoną aštuoniasdešimt tūkstančių galvų.

Noriu užuosti aušrą,

Kvepiančią įsisiautėjusiu pavasariu,

Noriu užuosti gyvenimą, žalią ir žydintį,

Ant kalvos, 

Kurios niekada nepasiekia potvynis.