Abejonės

Rašau ir trinu,

Vėl rašau ir trinu,

Lyg daugiau mano pirštams nelemta nuveikti;

Žodžiai gimsta ir miršta

Žaibo tempu -

Jokio šanso jų būčiai suteikti -

Akys, ausys net pirštai - užmiršta...

Neišsaugosiu... It prakeikta...

O norėčiau gi aš

Prisiminti kiekvieną:

Ar mano, ar ne - nesvarbu.

Tarsi akmenys kelią išgrindžia - juo žengti

Basomis palei augančią sieną

Neskaudu, man visai neskaudu.

Lyg medūzos jų lengvos dūšelės. Apsirengti

Aš jomis ir dabar nedrįstu...

Jei išdrįsčiau,

Ar begalėčiau tikėti

Tuo, ką pirštai dėlioja iš raidžių ekrane?

Juk kalbėčiau ne aš, juk kalbėtų tie žodžiai,

Samanoti, kalkėti - 

Senesni už mane,

Baltus kykus ant savo galvų užsivožę

Dievaičius imituotų Romuvoje.