Užmigau, o paskui prabudau
Jau kitokia - skausmo pilna
Ir vilties, kad neverksiu daugiau,
Užsiklojus žvaigždėta skara.
Pakentėsiu, kol rūkas ištirps,
Atidengdamas ryto gaisus...
Ir mylėsiu net kurmio akis,
Aklinėjančias į visus,
Ir gyvensiu kur kas atidžiau,
Nebijodama kirčių tiesos,
Nes miegodama pamačiau,
Kiek pasaulyje daug šviesos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą