nebeprisikiškekopūsteliaudavome
aidi ausyse besijuokiantis balsas
lyg ir mano
lyg ir ne mano
pirštai skina kiškio kopūstus
jaučiu ant liežuvio rūgštų jų skonį
dar vienas
ir dar vienas
žalias gležnas trilapis prapuola burnoje
sultys trykšta tarp dantų
akyse žalia
ir balta
boluoja maži kiškio kopūstų žiedai
ir šie rūgštus
viskas rūgštu
ir šviežia
išragauta einant miško takeliu
tarp vėsių medžių šešėlių
kuriuos virpina šokinėjantys saulės spinduliai
prasivežę pro nematomais vėjo pirštais
kedenamą storakamienių lają
o ant tako
ant kiškiakopūsčių
ant gyvybe trykštančio miško paklotės
nugula ilgiausias vaikystės žodis
nebeprisikiškiakopūsteliaudavome
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą