Įspūdis

Šlapdriba

šlapia viršuj

ant stogų nusipurtė

debesy išsimaudęs ruduo

krito krito

prikrito

drėgnų sniego gniūžčių

po kojomis

irgi vanduo

žiūriu iš po skėčio

į blizgų ir slidų

savo miestą

bet neliūdžiu

ne nuo ašarų spindi

jo stogai

 gatvės

 bėgiai

o tiesiog 

nuo vonios burbulų

Pirmasis

kvepia bičių vašku 

sekmadienis

pirmas iš keturių

pranašų

prisiglaudęs prie skruosto

laukimas

viltį barsto it sniegą 

gražu

be skubėjimo

skonių prigėrę

iš eglišakių

žvakių liepsnų

vėl atkuntam

naujai patikėję

ryto saulės

atgimimu

Lapkritis

Lapkritis verkia -

nuplikęs ir sušalęs - 

nebesivaldo...

Pergalės skonis

radijo bangomis atkeliavo

saldus pergalės skonis

prisigėrė adrenalino

ir siautėja

mušdamas į širdį

kaip į kokį barabaną

kojos pagauna taktą

joms pritaria rankos

dainuoju

juokiuos

ir myliu

visus iki vieno

už pergalę

mano-ne mano

komandos

miesto

šalies

visų

apsisprendusių

skanduoti

vieną ir tą patį

vardą

Tikėjimas

Byra metai lyg plytos

Tiesiai tau ant pakaušio,

Tavo rūbas - sulytas,

Kumščiai rūpestį gniaužia,

Akys žiūri į dangų,

Nuo audrų garbanotą,

Ieško praviro lango,

Bet langai - užblokuoti,

Durys visos užsklęstos,

Spynos kaukia lyg šunys,

O ant kelio - vien spąstai,

Duobės, prarajos, skujos...

Ir vis tiek švyti žvaigždės

Anapus akių,

Jeigu tik nesiliauji kartoti - 

Tikiu!

Rūkas

Rūkas ant stogo,

Rūkas ant kelio, -

Paskendo jame

Ajerai ir berželiai.

Rūkas ant delno,

Rūkas tarp pirštų -

Baltas, oi, baltas,

Tirštas, vai, tirštas.

Rūkas apsupo

Mus lyg lengva

Mamutės gamtos

Lininė skara.

Žiburiai

Kiek žiburių anapus upės kranto!

Tarsi Kalėdų šviesos ten gyventų.

O aš čionai, šešėliuose paskendus,

Slepiu žaizdas ir užtarnautus randus.

Štai iš miegų mėnulis prisikėlė

Ir juokias kaip močiutės aniuolėlis, -

Lyg pasakoj per upę tiltą šviesų

Man jis į krantą žiburių nutiesia.

Suvirpa tirpstanti širdis, kaip skylant lukštui

Kiaušinis virpa, trūkinėja, ne sudūžta,

O atveria pasaulį šviesuliams gyventi.

Žengiu mėnulio tiltu žiburiu rusenti.

Tėkmė

ūžia ir klega miestas

kaukėtais veidais apibarstytas

teka nepaliaujamai

upė

gatvės

ir žmonės

kaip kraujas

pirmyn ir atgal

tėkmėje pasimeta skauduliai

nusigludina kampai

srovės pagautos

nuplaukia mintys

kad užleistų vietą atplaukiančioms

dienoms

naktims

ir laikui tarp laimės ir nelaimės

tarp manęs ir tavęs

sūkuriuos virstančiais į mes

į trumpą svajonę

kurią tuoj tuoj nusineš tėkmė

Ruduo

Nebesišypso...

Debesų kortas meta

Ir verkia mūsų...

Rytas už vakarą protingesnis

Vakaras - grobuonis

sveiką protą ryja,

suparalyžiuoja

drąsą paskutinę.

Laižo juodas, ilgas

jo liežuvis veidą;

ežerais pro smilgas

baimė nusileido.

Sapnas neaplanko,

nes krūtinė bilda - 

lyg perkūnas tranko

botagu per širdį.

Kol mintis nutildo

demonišką siutą,

esą saulė šildo,

protą ir jo butą.

Rudens akys

vakaro akys

budi ilgiau nei ryto

žiūri į sielą

Draugystė

Man nesvarbu,

Kokias spalvas tu mėgsti:

Geltoną, juodą ar raudoną. 

Man nesvarbu,

Ką įdedi į lėkštę:

Pyragą gardų ar tik sausą duoną. 

Man nesvarbu, 

Kokiems dievams meldiesi

Ir kas per aitvarai tau neša turtą, - 

Aš tik tave matau, kai būnam dviese, - 

Draugystę - numestą likimo burtą. 

Skausmo pažinimas

Žinau, žinau -

ne veltui skausmas gyvas, 

nagus į smegenis lyg adatų pagalvėn duria

ir nepaleidžia, kol visokiais eliksyrais

nepraskiedžiam širdies raudono kuro;

žinau, žinau,

kai skauda nuolatos,

sunku klausytis verkiančių minčių

ir laukti... laukti pertraukos tylos,

kad atsipūst galėtum nuo kančių;

žinau, žinau -

be skausmo nėr palaimos,

kai štilyje akis plačiai atmerki

ir grožis seno mažo kaimo

staiga iki pačių gelmių pavergia;

žinau, žinau - 

jam nepaklūsta laikas -

sekundės trypčioja ant tavo skaudulių,

o tu verki tarytum mažas vaikas,

užpultas bičių iš gimtųjų avilių;

žinau, žinau - 

visi skausmai praeina,

tačiau akimirka tąsi tąsi

užlopo atmintį, įdegina jų kainą

ir pasilieka geresniam tavy.

Lempa

švieti 

ir švieti

kol tavęs įsikibusi panelė

apsitaisiusi pagal naujausius reikalavimus

atšąla

lyg staiga būtum mirusi

tik kiautas dar kabo palubėje

kaip mamutų kaulai muziejuje

bylojantys apie tai 

kas buvo

ir vis tiek neįtikinantys

nes įtikina tik šviesa

besiveržianti iš rainelių į išorę

kad vienas kitą surastume

kaip surandame jungiklį

cakt

ir švieti

švieti

Kai galvoje ima šaknytis medis

kai galvoje ima šaknytis medis

jausmai netenka melodijų

vienas 

vienišas

kauksmas

lyg mėnuliui besiskundžiančio šuns

suveria ausis

ant šaknis maitinančio siūlo

grybienos pavyzdžiu

apraizgiusio vidų

kai galvoje ima šaknytis medis

deivės akimis imu žiūrėti į gyvenimą

jo taip negana

kaip ir saulės šviesos fotosintezei naktį

juoda

juodžiausia 

kosminė tamsa

neturinti pradžios ir pabaigos

čiupinėja smegenis

ieškodama to vienintelio taško

kuris pradės pabaigdamas

manimi

Ieškojimas

įtariai rudi

čeža lapai po kojom

žalią užmiršę

taip užmirštame

sapnuose ko ieškojom

kylam į viršų

ir šiurename

lyg ežiai lapų šūsny

gal atrasime

pasiklydusią

tarp spalvų ir tarp usnių

savąją esmę

Išsiskyrimas

Tu - mano šviesa,

aš - tavo,

sakei,

nors mačiau akyse

šešėliai supykę alsavo

ir slapstės širdies kertėse.

Tu - mano šviesa

aš - tavo,

kartojai,

nors pats netikėjai,

glaudei prie gyvenimo savo

ir to, kuo nebūsim, gedėjai.

Tu - mano šviesa,

aš - tavo,

šnabždėjai

lydėdamas galą,

bet jau žinojai, kad vėjas

ne mudviems vijokliuose šnara.

Draugystė

Esu nedidelis dar vaikas,

plaukučiai mano vėjy draikos,

tik ne toj vietoj - virš kaktos, -

kur žirklėm iškirpau sau juos.

Bet nei draugams, nei man nerūpi!

Mes neriame į lapų upę,

o išsimaudę ten, prie klevo,

namo kakavos gert tipenam.

Bibliotekoje

Mano fotelis raudonas

Ir striukė raudona. 

Sėdžiu apsikrovus

Minčių visa tona:

Kaip gyvent, kaip verkti,

Kaip surasti laimę, 

Kaip ligų išvengti

Ir įveikti baimę, 

Kaip vaikus auginti, 

Kur palikti pėdsaką... 

Bibliotekos rimtį

Sudrumsčiu pabėgdama. 

Drąsiųjų keliai

Kiekvienai problemai

Yra sprendimo būdas, -

Tik reik nepabijoti

Įkišt rankas į šūdą.

Ne viską akys mato -

Ne supermenai esam,

Todėl ir savo laimę

Lyg paukščiai kukliai lesam,

Todėl ir ieškom būdų

Problemoms savo spręsti

Net ir šuniuko šūde,

Jei tik neišsigąstam.

Žali bijūnai

kaip ekspertas kiloji

žaliais bijūnais išmargintą puodelį

kuriame garuoja raudona arbata

mėgaujiesi kiekvienu gurkšniu

skaitydamas knygą

prikeverzotą raidžių ir paveikslėlių

prajuokinančių tavo mažą galvą

taip ir sėdėtum

sumerkęs akis į skubančią istoriją

jei nereikėtų į mokyklą

o aš stebiu tave

nenoriai užverčiantį knygą

ir viliuosi 

kad žalių bijūnų laistymas raudona arbata

išaugins didelį Žmogų

Ruduo viliokas

Ruduo - viliokas, įstabiai gražus -

Vos tik akis nuliūdusias parodo,

Tuoj medžiai numeta senus rūbus -

Atidengia glamonėms savo odą.

O saulė lyg močiutė galvą kraipo

Ir skuba verpt voratinklių auksinių,

Rūkams išplaukus traukia juo iš skreito

Ir dangsto nuogą medžių prigimimą.

Bet kas gi tie voratinkliai! Tik juokas - 

Vos debesys užplaukia, tuoj pranyksta.

Kasmet ruduo - labai žavus viliokas -

Iš naujo meilę Žemei išpažįsta:

Ilgais, plonais it vandeniniais pirštais

Kiekvieną kupstą, akmenį nuglosto

Ir prisiglaudęs prie dangaus numiršta,

Iškritęs snaigėmis ant šalto žemės skruosto.

Praregėjimas I

skųstis lengviau

nei arti žemę

net ir butaforinę

Meilei nereikia...

meilei nereikia kelių

kompasų ar sekstantų

nereikia sunkių nešulių

ir įvairiausių rakandų

nereikia tuščių pažadų

kaukių kiekvienai dienai

nereikia patrankų kardų

aukso sidabro bei plieno

nereikia pavydo sunkaus

kančios ir didžiulių dramų

nereikia bekraščio dangaus

ir ištaigingų programų

meilei nereikia blizgučių

šampano triukšmo ir greičio

nereikia daug tik trupučio

širdies kuri viską pakeičia

Trumpos akimirkos galia

mano veidas

gali būti 

vienu iš tūkstančio veidų

minioje

tereikia tik trumpos akimirkos

apsigyventi žvilgsnyje drauge

kai akys susitinka

ir tik trumpos akimirkos

tavo akims susitikti NEmanąsias

kad mano veidą paverstų

tūkstančiais veidų

minioje

pasmerktu amžinai ieškoti

lemtingo žvilgsnio

kuriame niekada taip ir nesusitiksime

Esu buhalterė

esu buhalterė 

skaičiuoju ir skaičiuoju

tai raukšleles ant veido

tai buities rakandus

tai duonos trupinius

pabirusius ant žemės

ne paukščiams 

mums

vos laimės atsikandus

esu buhalterė

nors skaičių nekenčiu

racionalūs jie 

šalti ir visad teisūs

o aš iš jausmo juk

viduj šviečiu

ir neužgesiu

klysiu

pyksiu

keisiuos

esu buhalterė

ir būsiu

privalau

visi mes būt buhalteriais privalom

bepročiams tik

be skaičių

be tabu

gyventi leista

tarsi pasakoj be galo

Visi mes - aktoriai

 

Grįžau prie nefiltruotos kavos. Puta, susidariusi užpilant sumaltas kavos pupeles, staiga tapo nepamainomu gėriu. Sriubčioju patekinta ir mėgaujuosi tyla, įsivyravusia po to, kai trečią kartą užsivėrė buto durys. 

Dar turiu laiko. Dar galiu sėdėti ir mąstyti apie mažus dalykus: ką skalbti, ką valyti, ką gaminti vakarienei, ką parvežti lauktuvių į Lietuvą, kokių maisto produktų nupirkti, kokių dydžių kelnių ir marškinėlių reikia vaikams, nes stiebiasi į viršų jau, rodos, valandomis...  Maži dalykai - man.  Kodėl taip atsitiko, kodėl jie visi tapo mano "hobiais", būtent mano. Ak, nesigilinsiu, nes žinau, kad vis tiek pati kalta dėl visko būsiu, nes buvau per silpna, per neryžtinga, per nedrąsi, per per per... Iš kur paimti tos drąsos, jeigu siela - kaip putpelės, purpsinčios į krūmus nuo kiekvieno trakštelėjimo? 

Išsigelbėjimas - vaidyba. Teisybę sakė aktorė Ineta Stasiulytė, kad moteris turi vaidinti, nes nuo jos priklauso net ir nuotaika prie bendro stalo. Ir vaidinu. Kai nėra nuotaikos, apsimetu, kad jos yra; einu ir džiaugiuosi pasauliu, nors batai jau iki kraujų nutrynė kojas; juokiuosi, kai nėra noro juoktis; esu stipri, kantri bei atsidavusi, kai visą pasaulį norisi pasiųsti po velnių. Ne visada įtikinama ta mano vaidyba, ne visada ji reikalinga, bet ji būtina, norint sukurti gerą, jaukų namų klimatą. Tokį, kuriame užaugama stipriu žmogumi. 

Meilės reikia, kad vaidinti galėtum, kad sukurtum gerus vaidmenis. Meilės savo profesijai ar bent jau žiūrovams. Tavo asmenybė vaidyboje nėra svarbi, ji vis tiek prapuola po vaidinamo personažo kauke, užtai kaip niekur kitur reikia jausmų. Mano atveju reikia daug meilės. Nes jeigu nėra meilės, tai nėra ir prasmės vaidinti.

Iš tikrųjų, mes visi esame aktoriai. Netikiu, kad yra nors vienas žmogus žemėje, kuris nėra nors kartą suvaidinęs esąs nekaltas, nieko nežinąs, nieko nepastebįs ar nieko negirdįs... Maži melai - maži vaidmenys. Tik vieni esame geresni aktoriai, kiti - visai prasti. Vaidiname, nes kitaip negalime, nes mūsų prigimtis to reikalauja; smalsūs mes, kišame savo nosį į visokius svetimus reikalus, pavydime, mėgstame apkalbėti, pašiepti, pasmerkti, norime būti geresni, šaunesni, kietesni nei esame,  - visa tai atveda mus į vaidybą ir į supratimą, kad būti savimi galime tik labai retais atvejais.

Buvimas savimi - šventųjų privilegija.

Haris Poteris ir Išminties akmuo

Ak, tas Haris Poteris ir magiški jo nuotykiai! Nieko nuostabaus, kad J. K. Rowling knygos tapo bestseleriais. Burtažodžiai, magija, Hogvartsas, kvidičas, vaiduokliai, neįtikėčiausi dalykai ir įvykiai, kuriuos norisi išgyventi pačiam, intensyvus pasakojimas ir nepaleidžiantis smalsumas - visa tai nepalieka abejingų. 

Autorei pavyko sukurti įdomius ir gyvus personažus, atrodo, tuoj tuoj iššoksiančius iš knygos puslapių ir imsiančius šaukti wingardium leviosa, kad pakiltum į orą kaip kokia plunksna. Ne tik Haris Poteris su žaibo pavidalo randu ant kaktos, apvaliais akinukais ir išsiilgusia šeimyninės idilės bei teisybės apie savo praeitį širdimi, žavi savo dinamiškumu ir su niekuo nesupainiojamu charakteriu, bet ir Hermiona, Ronis ir visa jo šeima, Nevilis, visi iki vieno profesoriai ir profesorės, Hagridas, Drakas ir net Voldemortas bei Hario teta, dėdė ir pusbrolis Dursliai. 

Gali būti, kad prie tokio didžiulio mano susižavėjimo J. K. Rowling personažais prisidėjo ir puiki Hario Poterio ekranizacija bei aktorių vaidyba, todėl ir neatsikratau visų iki vieno personažų veidų: Harį Poterį aš vis dar įsivaizduoju kaip Danielį Radklifą (Daniel Radcliffe), Hermioną Įkyrėlę - kaip Emą Vatson (Emma Watson), o Ronį Vizlį, savaime suprantama, - kaip Rupertą Grintą (Rupert Grint). Taip jau nutinka, kai pirmiausia pasižiūri filmą (kokius penkis kartus), o paskui sugalvoji perskaityti knygą. Bet mano nesugebėjimas atitrūkti nuo man pasiūlyto personažų įvaizdžio, dar nereiškia, kad tie personažai - niekam tikę. Anaiptol! 

Įkvepia ir J. K Rowling rašymo stilius. Skaičiau (tiesa, vokišką vertimą; iš anglų kalbos vertė Klausas Fricas (Klaus Fritz)) ir žavėjausi gebėjimu išlaikyti tempą, suskurti įdomius dialogus, taikliai nupasakoti svarbiausias scenas, neapkraunant jų detaliais aprašymais.  

Knygos tekstas - tai iš žodžių sukonstruoti linksmieji kalneliai: vienas įvykis seka kitą, vieną keistenybę keičia kita. Tačiau dinamiška įvykių sklaida nebūtų tokia paveiki, jeigu jos nelydėtų pagrindine knygos ašimi tapusi Hario Poterio, Hermionos Įkyrėlės ir Ronio Vizlio draugystė. Būtent toji draugystė atskleidžia personažų potencialą, stiprina jų charakterius ir brandina asmenybes, todėl priešai nebeatrodo neįveikiami, sunkumai - neišsprendžiami, pasiaukojimas - juokingas ir nereikalingas. 

Puiki knyga magijai neabejingiesiems, įgalinanti kiekvieną pasinerti į tą kitą, šešėlinį, slaptą ir todėl neapsakomai patrauklų pasaulį, kuriame eilinis, niekuo neišsiskiriantis žmogus staiga tampa burtininku, raganiumi, magu. Tereikia tik atsiversti pirmąjį puslapį...

Ar būsi?

buvai

bet ar ir būsi

štai ko reikia klausti

tarp mūsų upė

upės vandenį dar ledas kausto

po kojom traška 

rodos visą laiką

nes ledas plonas

vos abu išlaiko

srovė po juo

stipri ir gaivalinga

užsistovėjus

kojos rodos sminga

ir jau padus undinės upių glosto

žolių plaukai apsiveja

lig skruostų

akis užtraukia 

miglos baltos baltos

tu vandeny

o virš tavęs asfaltas

buvai

ir būsi

jeigu nesustosim

Avinėlių litanija

nesibaigianti litanija -

dienos darbai ir rūpesčiai

drauge žodžius kartodami

vienu pavirsta liežuviai

tuo vienu nenutildomu

tiesiai Dievui ausin kalbančiu

turės išgirsti puolusius

visi esame suodinais veidais

lyg kaminkrėčiai

landžiojam po svetimus kaminus

krosnis ir židinius

uostinėjame dūmus

bene atpažinsime degančios pliauskos kilmę

ir taip diena iš dienos

kol sulaukę sekmadienio

apsimetę baltais avinėliais

bliauname vienu balsu bažnyčioje

melsdami atleidimo

už pernelyg smalsią savo prigimtį

Žmogus praeina

Žmogus - praeina.

Tykiai teka laikas,

Skaičiuodamas kapelių smilteles.

Tik nepraėjusiems sunku - 

Tik mums jis baigias,

Išplėšdamas iš rankų mūkeles.

Žmogus - praeina. 

Lieka tik aidai,

Prisiminimuose, vis draikomuose vėjų,

Kol tykuma

Susigeria giliai

Į virtinę smėlėtų kauburėlių...