Grįžau prie nefiltruotos kavos. Puta, susidariusi užpilant sumaltas kavos pupeles, staiga tapo nepamainomu gėriu. Sriubčioju patekinta ir mėgaujuosi tyla, įsivyravusia po to, kai trečią kartą užsivėrė buto durys.
Dar turiu laiko. Dar galiu sėdėti ir mąstyti apie mažus dalykus: ką skalbti, ką valyti, ką gaminti vakarienei, ką parvežti lauktuvių į Lietuvą, kokių maisto produktų nupirkti, kokių dydžių kelnių ir marškinėlių reikia vaikams, nes stiebiasi į viršų jau, rodos, valandomis... Maži dalykai - man. Kodėl taip atsitiko, kodėl jie visi tapo mano "hobiais", būtent mano. Ak, nesigilinsiu, nes žinau, kad vis tiek pati kalta dėl visko būsiu, nes buvau per silpna, per neryžtinga, per nedrąsi, per per per... Iš kur paimti tos drąsos, jeigu siela - kaip putpelės, purpsinčios į krūmus nuo kiekvieno trakštelėjimo?
Išsigelbėjimas - vaidyba. Teisybę sakė aktorė Ineta Stasiulytė, kad moteris turi vaidinti, nes nuo jos priklauso net ir nuotaika prie bendro stalo. Ir vaidinu. Kai nėra nuotaikos, apsimetu, kad jos yra; einu ir džiaugiuosi pasauliu, nors batai jau iki kraujų nutrynė kojas; juokiuosi, kai nėra noro juoktis; esu stipri, kantri bei atsidavusi, kai visą pasaulį norisi pasiųsti po velnių. Ne visada įtikinama ta mano vaidyba, ne visada ji reikalinga, bet ji būtina, norint sukurti gerą, jaukų namų klimatą. Tokį, kuriame užaugama stipriu žmogumi.
Meilės reikia, kad vaidinti galėtum, kad sukurtum gerus vaidmenis. Meilės savo profesijai ar bent jau žiūrovams. Tavo asmenybė vaidyboje nėra svarbi, ji vis tiek prapuola po vaidinamo personažo kauke, užtai kaip niekur kitur reikia jausmų. Mano atveju reikia daug meilės. Nes jeigu nėra meilės, tai nėra ir prasmės vaidinti.
Iš tikrųjų, mes visi esame aktoriai. Netikiu, kad yra nors vienas žmogus žemėje, kuris nėra nors kartą suvaidinęs esąs nekaltas, nieko nežinąs, nieko nepastebįs ar nieko negirdįs... Maži melai - maži vaidmenys. Tik vieni esame geresni aktoriai, kiti - visai prasti. Vaidiname, nes kitaip negalime, nes mūsų prigimtis to reikalauja; smalsūs mes, kišame savo nosį į visokius svetimus reikalus, pavydime, mėgstame apkalbėti, pašiepti, pasmerkti, norime būti geresni, šaunesni, kietesni nei esame, - visa tai atveda mus į vaidybą ir į supratimą, kad būti savimi galime tik labai retais atvejais.
Buvimas savimi - šventųjų privilegija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą