Ak, tas Haris Poteris ir magiški jo nuotykiai! Nieko nuostabaus, kad J. K. Rowling knygos tapo bestseleriais. Burtažodžiai, magija, Hogvartsas, kvidičas, vaiduokliai, neįtikėčiausi dalykai ir įvykiai, kuriuos norisi išgyventi pačiam, intensyvus pasakojimas ir nepaleidžiantis smalsumas - visa tai nepalieka abejingų.
Autorei pavyko sukurti įdomius ir gyvus personažus, atrodo, tuoj tuoj iššoksiančius iš knygos puslapių ir imsiančius šaukti wingardium leviosa, kad pakiltum į orą kaip kokia plunksna. Ne tik Haris Poteris su žaibo pavidalo randu ant kaktos, apvaliais akinukais ir išsiilgusia šeimyninės idilės bei teisybės apie savo praeitį širdimi, žavi savo dinamiškumu ir su niekuo nesupainiojamu charakteriu, bet ir Hermiona, Ronis ir visa jo šeima, Nevilis, visi iki vieno profesoriai ir profesorės, Hagridas, Drakas ir net Voldemortas bei Hario teta, dėdė ir pusbrolis Dursliai.
Gali būti, kad prie tokio didžiulio mano susižavėjimo J. K. Rowling personažais prisidėjo ir puiki Hario Poterio ekranizacija bei aktorių vaidyba, todėl ir neatsikratau visų iki vieno personažų veidų: Harį Poterį aš vis dar įsivaizduoju kaip Danielį Radklifą (Daniel Radcliffe), Hermioną Įkyrėlę - kaip Emą Vatson (Emma Watson), o Ronį Vizlį, savaime suprantama, - kaip Rupertą Grintą (Rupert Grint). Taip jau nutinka, kai pirmiausia pasižiūri filmą (kokius penkis kartus), o paskui sugalvoji perskaityti knygą. Bet mano nesugebėjimas atitrūkti nuo man pasiūlyto personažų įvaizdžio, dar nereiškia, kad tie personažai - niekam tikę. Anaiptol!
Įkvepia ir J. K Rowling rašymo stilius. Skaičiau (tiesa, vokišką vertimą; iš anglų kalbos vertė Klausas Fricas (Klaus Fritz)) ir žavėjausi gebėjimu išlaikyti tempą, suskurti įdomius dialogus, taikliai nupasakoti svarbiausias scenas, neapkraunant jų detaliais aprašymais.
Knygos tekstas - tai iš žodžių sukonstruoti linksmieji kalneliai: vienas įvykis seka kitą, vieną keistenybę keičia kita. Tačiau dinamiška įvykių sklaida nebūtų tokia paveiki, jeigu jos nelydėtų pagrindine knygos ašimi tapusi Hario Poterio, Hermionos Įkyrėlės ir Ronio Vizlio draugystė. Būtent toji draugystė atskleidžia personažų potencialą, stiprina jų charakterius ir brandina asmenybes, todėl priešai nebeatrodo neįveikiami, sunkumai - neišsprendžiami, pasiaukojimas - juokingas ir nereikalingas.
Puiki knyga magijai neabejingiesiems, įgalinanti kiekvieną pasinerti į tą kitą, šešėlinį, slaptą ir todėl neapsakomai patrauklų pasaulį, kuriame eilinis, niekuo neišsiskiriantis žmogus staiga tampa burtininku, raganiumi, magu. Tereikia tik atsiversti pirmąjį puslapį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą