Ruduo - viliokas, įstabiai gražus -
Vos tik akis nuliūdusias parodo,
Tuoj medžiai numeta senus rūbus -
Atidengia glamonėms savo odą.
O saulė lyg močiutė galvą kraipo
Ir skuba verpt voratinklių auksinių,
Rūkams išplaukus traukia juo iš skreito
Ir dangsto nuogą medžių prigimimą.
Bet kas gi tie voratinkliai! Tik juokas -
Vos debesys užplaukia, tuoj pranyksta.
Kasmet ruduo - labai žavus viliokas -
Iš naujo meilę Žemei išpažįsta:
Ilgais, plonais it vandeniniais pirštais
Kiekvieną kupstą, akmenį nuglosto
Ir prisiglaudęs prie dangaus numiršta,
Iškritęs snaigėmis ant šalto žemės skruosto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą