kai galvoje ima šaknytis medis
jausmai netenka melodijų
vienas
vienišas
kauksmas
lyg mėnuliui besiskundžiančio šuns
suveria ausis
ant šaknis maitinančio siūlo
grybienos pavyzdžiu
apraizgiusio vidų
kai galvoje ima šaknytis medis
deivės akimis imu žiūrėti į gyvenimą
jo taip negana
kaip ir saulės šviesos fotosintezei naktį
juoda
juodžiausia
kosminė tamsa
neturinti pradžios ir pabaigos
čiupinėja smegenis
ieškodama to vienintelio taško
kuris pradės pabaigdamas
manimi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą