seku milžinų pėdomis

seku milžinų pėdomis

jie nuėjo pirmi

kad išmintų taką

tačiau išmynė gilius ežerus

nesuspėsiu pasivyti

milijonai metų mus skiria

o gal milijardai

neskaičiavau

nei metų

nei pėdų

tik savo širdies dūžius

aidinčius įdubose

išdžiūvusiose

nes žmogus nebeverkia

kai dievai rūstauja

rudens rytas

violetinė

ryto skara pridengia

šąlančią plikę

Žydinti bulvė

nu nebūsiu aš deivė

ta

kuri žavi kiekvieną

pernelyg patinka man juodos žemės kvapas

alyvinių obuolių dunksėjimas vasaros rytą

saldus jazminų žydėjimas

žemuogių raudonas mažumas

dulkių šokis ką tik pakirdusios saulės spinduliuose

čiupinėjančiuose šviežio šieno prisirijusią daržinę

mano panagės juodos

prakaitas sūrus ir šlapias

kojos išvagotos išsiplėtusių venų 

kai man skauda

skauda visur

iki pat širdies glūdumos

kurioje esu žydinti bulvė

Be vaizduotės

iš juodos gimstama

į juodą numirštama

kitos spalvos užmerktos akys nepažįsta

Kuprotą tik grabas ištiesins

ir aš noriu!

klykia mano vidinis vaikas

užsispyręs kaip kalnų ožys

bet kokia kaina ieškantis druskos

ar ryškesnės žolės 

arčiau šaltos saulės

klausančios kanopėlių kaukšėjimo

ir neperspėjančios

negerti iš balos

oželiu būdamas labiau į ožį nepavirsi

mano vidinis vaikas nieko neklauso

šaukia ir blaškosi įnoringas

tūkstančius kartų gėręs iš ožio kanopos įspaudo

tūkstančius kartų apverkęs savo ožišką likimą

ir vis tiek kartodamas

noriu badytis!

dunksi berage galvele į paširdžius

kuprotą tik grabas ištiesins

Tarp

esu kažkur tarp indų stirtų ir Hogvartso

skraidau ant geltonų lapų it skruzdėlytė tauškalytė

nemojuoju burtų lazdele

mojuoju marga vaizduotės skarele

buitis lieka kūnui

sunkiam ir nepaslankiam

žemės traukos vergui

sugrįšiu

kai vėl norėsiu pavargti

Lyg vulkanas

galiu ir aš

pasiekt virimo tašką

spjaudytis lyg Kumbre Vjecha La Palmoje

degančiomis seilėmis

rūkti pelenų debesimis

nusileidžiančiais ant paviršių

it puolusių angelų plunksnos

riaumoti Godzilos balsu

draskančiu gerklę ir net vidurius

drebėti

ir nurimti

pliūptelėjus sūriam lietui

tarsi šaltiniui

iš gelmės į paviršių

paverčiančiu pelenus trąša ateinantiesiems

***

prisišvietusi

saulė pažyra žemėn

spalvotom šukėm

Stebuklo laukimas

užsimerkiu ir susikaupiu

noras išgirsti stebuklą didesnis už Stelmužės ąžuolą

sako

jis tiesiog nutinka

kaip nutinka gyvenimas

ar mirtis

ar iš dangaus nukritusi lemtinga plyta

laukiu

sutelkiu visą dėmesį į garsus

gal ims ir čirkštelės

kaip bengališkos ugnelės 

vos paragavusios liepsnos

ar kaip elektros kibirkštis

šokinėjanti ant išsinėrusio varinio laido

išsigąstu

kad jį pražiopsojau

ėjo ir nuėjo dideliais vėjo žingsniais

manęs neužmynęs

gal tame ir yra laimė

stebuklo laukime

apraizgytame vaizduotės it laumės plaukais

Gyvenimo prasmė

Gyvenimo prasmė - toks mistinis dalykas,

lyg užsispyrus deivė iš anų laikų, -

matai rugių lauke jos margaspalvį kyką,

tačiau paliest ją, dievaži, sunku.

Taip ir dairais, net sprandą pasitempdamas,

kur link keliauti, ar toli, pašaukt galiu?

Keliesi, griūni, vėl kelies, klumpes prisemdamas

nugludintų iki švelnumo riedulių,

ir vis bijai, kad, imsiant kristi sniegui,

vis dar stovėsi vienmarškinis rugiuose...

Bet negali, nors metai šonus diegia,

jos neieškot visur ir visuose.

Spalio vėjas

aukštyn 

žemyn

supynėj supas vėjas

nušokęs smėlin

puola laužyti šakų

kyloti užmirštų kepurių

ir saldainių popierėlių

vėl suptis

purtyti senų klevų

pašokti rudeninių lapų sūkury

pabarškinti į langą

ir stebėti mus

besidalinančius rytiniais bučiniais

pravirkti

iškrapštyti saulę iš pūkų

ir nušuoliuoti jūros link

pažaist laivais

supynė nejuda

ir jo pasigendu

lyg niekad neužaugsiančio sūnaus

Spalis sveikina

Pasiklausyk drauge su manimi,

kaip spalis sveikina balsais spalvotais.

Klausyk ne ausimis, o širdimi,

švaria it kiemas, kiemsargio iššluotas,

kad suskambėtų žodžiai atvirai,

apsikabintų ir ilgai sūpuotų...

Jauti, kaip prasmės it kokie kerai

subėga sielon, skatina svajoti?

Ir kvepia tortais, šampanu, gėlių žiedais,

tarytum tiesiai užu stalo juos girdėtum...

Man šypsos spalis mylimais veidais

iš įvairiausių šio pasaulio vietų.

Prisivalgiau?

Gerai pavalgiau

per šitiek metų,

kurių nebuvo taip jau daug:

kaštainių,

figų,

moliūgo cukatų,

auksinio liepų ar pievų medaus,

saldainių, sausainių -

saldumo nestigo,

originalų ir dublikatų,

skanių, neskanių... Nesiskundžiau ir valgiau.

Dabar pagalvoju, kad gal nereikėjo...

Bet paragauti siaubingai knietėjo,

o paragavusi - oi staigmena! -

sustot negaliu, - amžinai negana.

Nesustabdomoji

atrodo

nieko dar nebuvo

klampoju basomis per lavą

ir nebijau

aš - atsuktuvas

likimo rankoje ko gero

ir man tas pats

kuo aš likimui

ar kuo likimas man tarnauja

kalnų viršūnėm

lyg piligrimas

savęs ieškoti iškeliauju

nes dar atrodo

rytas brėkšta

kokio lig šiol tikrai nebuvo

pasidedu ant kelių

lėkštę

verkiu iš laimės ir malonumo

braukiu per saulės

kasas raudonas

padrikusias per visą dangų

o tu tuo tarpu gležnas aguonas

paglostai pirštais

po tavo langu

trumpam atrodo

meilę užuodėm

pirštai į spalvą raudoną panyra

ir vėl tarytum tik pasirodė

žingsniu balerinos

į debesis kylu

Nauja patirtis

sveikinu naują patirtį

ištiesiu ranką

labas

šypsausi

pirmas įspūdis - pusė darbo

diena irgi šypsosi

saulės spinduliai čiupinėja drąsiai

rudenėjančią būtį

mūsų ir daiktų

nepasikuklina 

įsisuka į ilgus naujos patirties plaukus

padengia auksu

lyg sniego močia darbščios mergelės

geras ženklas

patirti saulės malonę

Dienos

Pamoja suplukus, nuraudus

diena vakarėjančiam mėliui,

pravirksta debesys graudūs,

susigeria tiesiai į sielą.

Ir aš verkiu, bet iš laimės -

dar vieną dieną pažinus.

Jos visos - it pievos kaime,

panašios gėlių vežimais,

tačiau skirtingos kvapais,

žiedų spalvom, ilgiu smilgų...

Lyg seserys. Skiria vardai

kiekvieną ir kaspinas šilko.

Dežavu

lyg buvo

lyg nebuvo

atodūsiu 

arti arti ausies

kvieti ateiti

lūpos šnabžda

myliu

suvirpa oras

kilsteli užuolaidų skvernai

ir tavo myliu

šokinėdamas klases

per saulės nupieštus

auksinius langus

pakimba 

ant migruojančio voratinklio 

gijos

lyg buvo

lyg nebuvo

Lietus

eina iš proto

debesų avinėliai

kaip lamos spjaudos

***

Žaidžiu iš lėto - kur skubėt, jei lyja?

Langai apspjaudyti surūgusio dangaus.

Palubėje gyvenimas pelija,

Priuostau sporų ir gyvatiškai rangaus.

O kai pro kriaušės dar žalius lapus

Į mano kambarį patenka saulė,

Bučiuoju besiglaustančius vaikus,

Dėkodama dievams už dieną naują.

Ir vėl žaidžiu iš lėto. Kur skubėti?

Palubėje vis tiek pelėsis plečias.

Lagamine - daiktai gražiai sudėti

Kelionei ilgai. Juk esu tik svečias...

Neišmokau

Pykstu ant pasaulio!

O jis žiūri į mane veidrodinėmis akimis,

kuriose matau savo atspindį,

ir šypsosi galvodamas 

kvailė. Vis dar neišmoko atleisti

sau.

Neišmokau...

aš vis kalbėtis noriu...

aš vis kalbėtis noriu apie rudenį

kaip skverbiasi per odą rūkas tirštas

kaip spurda plaukuose vidudienį

įkliuvęs paauksuotas saulės pirštas

aš vis kalbėtis noriu apie rudenį

kaip dienos vis ilgiau prabust užtrunka

ir kaip sumerkus kojas į mėnulio dubenį

šviesa ragauja rudeninę sunką

aš vis kalbėtis noriu apie rudenį

ir apie spangią tylą ant ausų kaušelių

garsus šalnoti vėjai tarsi akmenis nugludino

ir pametė iš prairų kišenių

Atsitraukimo skausmas

skauda

tamsai traukiantis nuo žemės

gleivėtą rasą

ant žolės paliekant

krauju pasruvusiomis akimis skubėti

ir kas rytą žinoti

sudegsiu

Gyvenimas

gyvenimas yra

tavo būties skambesys

mano tyloje

Neišsipildžiusios

dangaus žydrynėje 

virpa svajonių balsai

lyg vyturėliai

per arti saulės

ir per toli nuo mūsų

tik debesiu virst

lietaus kojomis

vaikšto svajų vaiduokliai

namo sugrįžę

***

Kol tu prabusi,

ryto saulę pavaduos

gatvių žibintai.

Naktis sklaidysis

nuo trapios šviesos ir tu

akis atmerksi

kartu su saule,

tarsi pranašas dienos.

O gal - tik mano...

Lietuviškas ruduo

išėjau lietuviško rudens ieškoti

geltono

žalio 

ir raudono

kai sninga nuo atodūsio menkiausio

vaikyste kvepiančiais kaštonais

kai saulė virpa rasoje

šalnos naktinės perluose iš džiaugsmo

kai lyg gimdyvė nusišypso žemė

išsekus nuo nėštumo ir nuo skausmo

kai rūkas neslepia 

o atveria akis

voratinklių šilkais apėjusias

kai lyja tyliai

be trenksmų lietus

pagirdydamas širdį ištrupėjusią

kai sielos sunkis tirpsta šnaresy

po kojom čežančių trispalvių lapų

kai vėl prisimeni

kaip būti 

ir esi

klausydama lietuviško rudens kantatų

"Atidarytų" smegenų gebėjimai

įkvėpti oro gūsį

langui atsivėrus

jame pasaulis sutelpa

pajusti kapsint vandenį

smegenų smėlynuose

jame idėjos maudosi

išgirsti bažnyčios varpų skambėjimą

tolimiausiame užkampyje

jame tikėjimas sutelpa

įžvelgti menkiausią vabalėlį

žolės didybėje

jame gyvenimas skuba

paragauti saulėje prinokusių vaisių

raudonais šonais

juose pažinimas miega

Po klevo lapų šūsnimi

Pasislepiu nuo rudenio šalnos

po margaspalvių klevo lapų šūsnimi.

Išlauksiu, kol sušils, kol įdienos,

kad vėl galėčiau būt su tavimi.

Bet nebeišlendu. Lietus trankus

iš debesų kaip rykštėm žemę talžo.

Bijau sušlapti ir bijau perpus

suskilti, kaip kamienas seno beržo.

Pasislepiu ilgam. Žiemos miegu

užmigti trokštu, baimių iškamuota.

Palauk manęs. Nesmerk... Aš po sniegu

išmoksiu būt drąsi, tik laiko duoki.

Ir būk kantrus. Pati turiu surast

jėgų išlįsti iš po šūsnies klevo lapų.

Nelengva baimę jaust, nelengva ją suprast

ir dar sunkiau išsivaduot iš josios kvapo.

Lesiojimas

lesioju švelnius skruostus -

trumpais bučiniais nusėju

juokiesi 

sakai - kutena

bet negaliu kitaip

turiu lesti

tu tuoj užaugsi

apsiplunksnuosi ir išskrisi

paukščio būtis - klajoklė

čia ir ten

ten ir visur

oro srovių nešamas

ieškosi laimės toli nuo mano lūpų

amžinai prisiminsiančių 

švelnius tavo skruostus

ir juoką

palydintį mano lesiojimą

Dosnumo laikas

Dosnumo laikas:

lankstos medžiai lig žemės,

auksą dalina.

***

Pykstasi žodžiai,

nenori 

klausyti proto komandų.

Jaučiu įsisiurbusią godžiai

baimę į kaistantį žandą;

čiulpia it kūdikis, traukia -

ji mano laiku maitinas.

Žodžiai tik to ir telaukia -

pavirsta margais dalmatinais

ir laksto tada kaip ožiai

kalnagūbriais smegenų,

pavargę - užmiega gražiai

ant baimės lūpų dažų.