Pasislepiu nuo rudenio šalnos
po margaspalvių klevo lapų šūsnimi.
Išlauksiu, kol sušils, kol įdienos,
kad vėl galėčiau būt su tavimi.
Bet nebeišlendu. Lietus trankus
iš debesų kaip rykštėm žemę talžo.
Bijau sušlapti ir bijau perpus
suskilti, kaip kamienas seno beržo.
Pasislepiu ilgam. Žiemos miegu
užmigti trokštu, baimių iškamuota.
Palauk manęs. Nesmerk... Aš po sniegu
išmoksiu būt drąsi, tik laiko duoki.
Ir būk kantrus. Pati turiu surast
jėgų išlįsti iš po šūsnies klevo lapų.
Nelengva baimę jaust, nelengva ją suprast
ir dar sunkiau išsivaduot iš josios kvapo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą