išėjau lietuviško rudens ieškoti
geltono
žalio
ir raudono
kai sninga nuo atodūsio menkiausio
vaikyste kvepiančiais kaštonais
kai saulė virpa rasoje
šalnos naktinės perluose iš džiaugsmo
kai lyg gimdyvė nusišypso žemė
išsekus nuo nėštumo ir nuo skausmo
kai rūkas neslepia
o atveria akis
voratinklių šilkais apėjusias
kai lyja tyliai
be trenksmų lietus
pagirdydamas širdį ištrupėjusią
kai sielos sunkis tirpsta šnaresy
po kojom čežančių trispalvių lapų
kai vėl prisimeni
kaip būti
ir esi
klausydama lietuviško rudens kantatų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą