Pavasaris

Nuotrauka Spring has sprung. Shutterstock

 

Virpa oras lyg stygos gitaros,

Širdį varo nežinomos jėgos,

Kūnas jau nebemiega, jis ganos

Ant pavasario milo sermėgos.

Net ir siela, ir ta lyg drugys

Virš manęs, o ne su manimi.

Aš dainuoju, judu, degu vis

Neužgęstančia ugnimi, - 

Tarsi feniksas po žiemos

Atgimstu, nors nebežinau,

Kam tiek daug manyje jėgos,

Jeigu jau gyvenau, jau buvau,

Jeigu viską, kas žmogui skirta,

Jau patyriau ir jau pamačiau...

Sprogsta pumpuro atrakinta

Paslaptis - aš apsigavau!

Atsimerkiu plačiai - koks stebuklas!

Žemė spindi lyg auksu lieta!

Tai gyvenimas šaudo pabūklais - 

Fejerverkuose planeta:

Mintys, norai, tikėjimas, svajos, 

Mano "aš", mano alter ego

Prisipildo pavasario vajaus,

O slogutį nupurto ant sniego.

Vakaro saulė

 

Nuotrauka Eby Karsono

Vakaro saulė bučiuoja langus -

Dar ne naktis, bet jau ne diena.

Trapaus, vakarėjančio oro žabangos

Įtraukia sielą - pranyksta gėla.

Šviesa į akis, šviesa ir į širdį - 

Kitaip jau nebus, yra kaip yra...

Vakaras gal ir prastai tegirdi,

Bet priešais rytą - nakties gaiva.

Lai ilsisi protas, ilsisi kūnas

Nuo balto slogučio - dienos belzebubo.

Kitos dienos rytą lengviau juk būna, - 

Vakaro saulė demonus žudo.

Skausmas

Dailininkas Gurdish Pannu, The Pain Of Someone-Figurative Painting

 Žodžių nėra, 

tik jausmas -

retas, skylėtas

it tinklas.

Saulės skara

per skausmą

išrenka vietą

paminklui

mano dienų

atminimui - 

tų, kurių

vis gailiuosi...

Tavo delnų

prilietimui

žemę kuriu

ir meldžiuosi,

kad žodžiai

vėl prakalbėtų

ir jausmas

būtų šviesesnis.

Tu godžiai

laižai išlietą

it pieną skausmą...

Atšvęskim!

Saga

Dailininkė Tracy Greer

 

Apvali kaip pasaulis,

Glotni arba ne -

Priklauso nuo medžiagos

Meistro delne,

Priklauso nuo plotų,

Kuriuos ji be vargo

Draugėn sujungia.

Lyg akys sargo

Saugo vienybę,

Paslaptį, šilumą,

Mūsų nuogybę

Ir sielos gilumą...

Pirštais sučiupę

Kišam pro kilpą

Nesusimąstę,

Kiek būties tilpo,

Kiek mūs gyvenimo

Sagos prigėrė,

Kol puošė, kabino

Du plotus į vieną,

Kol dirbo, kol laikės,

Kol nenutrūko...

Prisiuvom atgal

Ar tiesiog neparūpo?

Saga - tik saga?

Ji kur kas vertingesnė!

Ji - mūsų istorija, -

Spėsim išmesti.

Kurkim geriau

Iš sagų ir iš kilpų!

Kuriant gyvenimui

Nutiesiam tiltą

Per klampią pelkę - 

Daiktų sąvartyną.

Iš ten laiko dvasios

Jų nesugrąžina...

Svajonei

Iliustracija iš Pinterest

 

Mačiau, kaip pralėkei pro šalį

Lyg kometa dangum nakties birželį.

Neišdrįsau vardu tave pašaukti,

Nudegt bijojau ir nusprendžiau laukti.

Metai prabėgo, o aš vis dar laukiu, -

Upėmis laiko drąsa nuplaukia...

Tu pedalus mini - skubi važiuota,

Taip mano niekad ir nepabučiuota.

Aš pats kvailys! Praleidau progą...

Įsimylėjau taip, kad rauna stogą.

Bet aš per lėtas, tu man per greita:

Aš - sraigė, tu - sparnuota kometa.

Laikrodis

Iliustracija iš Knowledge

Skaičiuoja laiką,

lyg šiam to reikėtų,

lyg saulei, mėnuliui

minutės padėtų,

lyg žemė pati

kada nežinotų

jai sėklą brandinti

ir derlių duoti.

Skuba tik žmonės,

laiką lyg duoną

trupina, žolės

augina atolą

iš mūsų gyvenimo,

veltui gyvento...

Tiksi ir taksi

kulnais ant plento

laikrodžio žodžiai,

kasdieną tie patys:

- Ieškai per godžiai

ko nepametęs.

Mokykis būti

iš to, kas tai žino:

iš paukščio, bitutės,

krūmo, šaltinio - 

gamtos alsavimas

vyksta savaime.

Ir tavo gyvenimas

džiaugtųsi laime,

jei savo ritmą

surastum. Bandyki!

Gamtos algoritmu

laikrodis tiki.

Pavasarėja

Dailininkė Viktorija Labinaitė, Žibuoklės II

 

Pavasarėja sparčiai - bunda

Žiedai iš miego lyg svaigi pagunda,

Aš, nusirengusi meškos drabužį,

Gręžiuos į saulę, kovą ir gegužę,

Į vaiskiai žalią daigą pievos plote,

Į žąsį, lekiančią poros ieškoti,

Į tavo spindinčias viliokiškai akis,

Tikėdama, kad tiesą jos išvys:

Kaip stengiuosi prabusti, atsikelti,

Pajausti, sutvirtėti, susitelkti,

Kaip trokštu vėl pradėti nuo pradžių

Tavim tikėti taip, kaip vertas tu,

Atgimti, kaip gamta viena tegali,

Išskleisti gležną mėlyną žiedelį

Ir nieko nieko iš pasaulio nenorėti,

Tiktai kasmet šalia tavęs žydėti.

Balandis

Dailininkė Heather Hindle, Pigeon Art A Bird in the Hand, 

 

Eglėje prie lango balandis gyvena,

Stebi mane, sukinėja galvą, spigina akutėmis,

Norėdamas suprasti, kodėl ir aš į jį žiūriu;

Gal mudviejų sielos sparnuotos?

Gal jis irgi kadaise buvo žmogumi,

O gal aš viename iš savo gyvenimų buvau balandžiu?

Eglė siūbuoja vėjyje,

Makaluoja šakomis, lyg norėdama nusikratyti paukščio,

Bet šiam nė motais.

Matyt, esu įdomesnė negu galvojau.

Jis tyli, neburkuoja, 

Tik žiūri ir žiūri,

Kol kieme pasigirsta vaikų šūkavimai.

Aš neišbaidžiau,

Vėjas neišgąsdino,

Eglė nenumetė,

Vaikai nuvijo

Balandį.

Kai skaitau...

Iliustracija iš pinterest

 Kai skaitau, aš esu Kita,

Arba Kitas, jei vyras už vairo;

Mano meilė, mano svita,

Mano melas, tyla, mano dainos,

Mano pokyliai ir intrigos,

Mano paslaptys ir sprendimai,

Mano nuotykiai, mano ligos,

Mano lygumos, serpentinai - 

Viskas mano, tikrovė tiktai

Pasiklydo laike kitame.

Ar ir tau taip būna? Skaitai,

O gyvenimas eina šalia?

Tu - kaip medis

                       Dailininkė Josephine Wall, Nature`s Embrace

Tu - kaip medis vidury lauko, 

Tavo plaukuos debesys plauko, 

Į tavo delnus lizdus šakalinius

Susuko paukščiai, aitvarai, giriniai, 

Tavo kamienas - jungtis dvipusė

Tarp žemės ir kosmoso mūsų-ne mūsų, 

Šaknys į branduolį skverbiasi - nedega, 

Gimdą apraizgo, perskrodžia pabaigą, 

Įžiebia pradžią, vidurį, užribį ... 

Indais gyvybę į lizdus užkeli, 

Meilę siūruoji - šnabždi ir šnabždi... 

Žmogumi gimęs medžiu gyveni... 

Gyvenimas vs geroji fėja

Iliustracija iš pinterest

 

Gyvenimas dosnus Grufais,

princesėmis ir raganiais, - 

jie visur, kur tik pažiūrėsi.

Vieni - moteriškos, 

kiti - vyriškos lyties,

treti - belyčiai

stypso tavo kelyje 

tarsi kliūtys,

kurių negali peršokti,

nes esi užkerėtas.

Gerųjų fėjų gyvenimas šykšti,

tų tikrųjų - su sparneliais,

pasirodančių lemtingomis akimirkomis,

apdovanojančių stebuklais

ir vėl pranykstančių.

Šykšti sėkmės,

sveikatos, proto,

kad galėtum išsivaduoti iš kerų,

prabusti, pabėgti...

Bet tu nepasiduodi -

bėgi sapnuose,

leki ir leki,

veržiesi aukštyn,

ropštiesi debesimis į viršų,

nes nebenori trupinių

iš gyvenimo delno, -

trupinius lai lesa kiti,

aklieji.

Į saulę nuskristi - 

tavo tikslas

ir nenudegti,

alsuoti šviesa -

visa žinančia, visa matančia, visa galinčia, -

išblukinti juodulius akyse 

ir, peraugus savo ego,

gyventi...

...jau tapus kažkieno gerąja fėja.

Balerina

Nuotrauka iš Shutterstock

Tu šoki lyg deivė

pūko lengvumo kojomis;

šokčioji, sukiesi,

sklendi ore,

žongliruoji fizikos dėsniais

tarytum burtininkė,

užkeri

ir nutapai man muziką savo kūnu.

Stebiu tave

susižavėjimo kupinomis akimis,

jaučiu kaip greitai plaka mano širdis, 

užuodžiu tavo meilę šokiui

ir tikiu kiekvienu judesiu,

nes netikėti negalima,

kai tu šoki

pūko lengvumo kojomis

lyg deivė.

Ir kai nusilenki uždususi,

prakaito lašeliais spindinčia oda,

kraujuojančiais kojų pirštais baleto bateliuose,

matau laimę tavo veide

ir negaliu atsispirti pavydui.

Pavydžiu tavo deiviškos auros,

 lengvumo,

laimės,

bet nežinau,

kad nusileidus ant žemės

tu atvirsti į sunkiai dirbantį žmogų.

 

Kėdė

 

Dailininkas Rene Magritte , 1952

Keturios kojos - 

kiekvienam kampui po vieną,

arba keturiems elementams:

žemei, orui, ugniai ir vandeniui,

keturioms mėnulio fazėms:

jaunačiai, priešpilniui, pilnačiai, delčiai,

keturiems metų laikams:

pavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai,

keturioms pasaulio šalims:

vakarams, rytams, šiaurei ir pietums,

keturiems matmenims:

aukščiui, pločiui, ilgiui ir laikui,

keturioms Evangelijoms:

pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną,

keturiems gyvenimo tarpsniams:

vaikystei, jaunystei, brandai, senatvei,

keturiems charakterio tipams:

sangvinikui, cholerikui, melancholikui, flegmatikui.

Centre  - keturkampė plokštuma, -

keturi kampai keturioms kojoms -

balnas ant chaoso kupros,

visagaliui netvarkos tramdytojui - 

tau ar man,

kiekvienam,

kieno nugara ilsisi atsirėmusi į atlošą.

Argi ne dieviškas kūrinys - 

kėdė?

Šaltinis: gyvenimokodas.lt

Durų rankena

Wolfgang Schmidt, Alte Türklinke, Aquarell 1999

 

durų rankena palinksta

pasisveikindama ir atsisveikindama

visada mandagi

visada kultūringa

saugo slenkstį

savos ir svetimos erdvės perskyrą

kad neskaudėtų išeinant

ar neskaudėtų pareinant

durų rankena palinksta

padėkodama už savo tarnystę

reikalingų daiktų būtį

įprasminančią linksėjimą

lyg pažadą 

niekada nesitraukti

iš savo posto

saugoti slenkstį

saugoti atskirtį

saugoti jungtį

Storulės mintys

 

Malka Tsentsiper, Fat and Pretty Tango

Būk graži! - šaukia visas pasaulis. -

Būk graži, būk graži, būk graži!

Barškink savo iššokusiais kaulais

Ir nedrįsk sustorėt, dievaži.

Sakot, šitaip kalbu, nes pavydžiu?

Taip, pavydžiu, neslėpsiu - tiesa.

Visą savo gyvenimą dydžius

Aš renkuosi augimo tvarka.

Negaliu be saldainių ir tortų,

Negaliu be kąsnelio skanaus

Ir todėl pasiklausiu vis kortų,

Ar sėkmė mano pusėj kariaus,

Ar man verta kankintis su dietom,

Ar man verta sportuot, prakaituot?

Gal geriau pasvajot, pasėdėti,

Prie kavos atsipalaiduot?

Gal geriau nesijaudint dėl nieko,

Netikrumą paverst anglimi

Ir didžiuotis, kad man pasilieka

Galimybė būt savimi?

Kodėl saulė dangų laižo

 

Nuotrauka iš newsroom.unsw.edu.au

Krypu krypu per Žemę

Saulės kreivas vežimas.

Vakare nuvažiavęs

Užu miško, nutyla.

Saulė strykt iš vežimo,

Dangų lyžt tarsi uogą, -

Nieks be saulės nežino,

Ar skanu, ar sunokęs.

Bet jei ji po darbų

Puola dangų laižyti,

Tai, matyt, taip skanu,

Kad sunku apsakyti.

Savaitgalis

Nuotrauka iš i.pinimg.com

 

Kvepia pyragais -

savaitgalis

tau ir man,

ir vaikams.

Galanda laikrodžiai

smaigalius - 

laikas

tarytum vilkams:

purpsi minutės

it putpelės - 

tiek jas ir tematei...

Ir vėl 

slenki susikūprinęs

tu ir aš,

ir vaikai.

Klausykis

Nuotrauka iš Tin Yat Dragon Blog

klausykis vėjo, gainiojančio sniegą

po baltus baltus tarsi staltiesė laukus,

klausyk, kaip pusnynuos nykštukai miega

ir audžia plonus it voratinkliai sapnus,

klausykis medžių, braškančių nuo šalčio

ir nepalūžtančių nuo sniegledžio naštos,

klausykis upės, Eglės ir net žalčio,

į krantą genamos baltos putos,

klausyk, kaip laukia žuvys po ledu,

kada ir vėl vanduo čiurlent pradės,

klausyki žemės - joj vilties apstu - 

ir vieną dieną jau nebeskaudės

širdies. 

Draugei

Nuotrauka iš photohito.com

Neliūdėk, miela drauge, neverta,

Net jei sieloje verkia ruduo. 

Pasistenk nuo audros atsitverti, 

Kaip atsitveria gatvės akmuo - - 

Tegul gludina liūdesį ratai,

Kojos, letenos, saulė, lietus... 

Kol rudens supurvinti batai

Pasitrauks nuo tavęs į kitus. 

Pašok su manimi

Nuotrauka Diane Loumer: Midnight in Paris

Pašok su manimi, kai vakare

Žibintai gatvių mėnesiena tviska,

Kai tu mane, o aš tiktai tave

Matysiu apkabinus ir užmiršus viską.

Girdi, kaip skamba muzika? Sujungia

Širdžių ir žingsnių ritmą, ir atodūsius?

Akimirka svaigi!  Joj susirungia

Jausmai ir protas. Eikš, aš tau parodysiu,

Kaip mano siela virpa it liepsna,

Vėjelio vasaros sujaudinta, nuraudusi.

Laikyk mane tvirčiau; valia laisva

Lieku prie tavo klubo prisiglaudusi.

Pašok su manimi, kai vakare

Tylės dangus, žvaigždžių akim pažiręs,

Kai žvilgsnis tavo užkerės mane,

Mylįs labiau nei bet kada prisipažinęs.

Mano takas

 

Nuotrauka iš Ramios Lankos, Takelis

Nebebarstyk man žiedlapių ant kelio,-

Vėjas juos vis tiek šalin nupūs,

Aš pripratusi prie tako žalio -

Pažiūrėki, ar jis ne šaunus?

Tai ne greitkelis, ne asfaltuotas plentas

Ir ne žvyrkelis, nuo dulkių net springstąs,

Tai mano takas – šleivas, kreivas, lenktas,

Pro krūmus, paupiais, šlaitais sukąs

Ir visada žaliuojąs lyg pavasarį -

Vaiski, gaivi, gležna net jo rasa.

Laiminga aš, kad tau pavyko rasti jį

Ir mėgautis jo nenuspėjama tąsa.

Laikas

 Nuotrauka iš NASA, ESA/ J. Hester and A. Loll

Tu žinai, kad laikas - trapus, 

Jis subyra į dulkes kai baigiasi. 

Jo dulkėjimas - pagavus

Ir vaisingas, nes vėjyje draikosi

Dulkių šuorai iš amžių visų, 

Maišos vienas per kitą, pulsuoja

Ir pavirsta iš naujo laiku, 

Kurs gyvenimą dovanoja. 

Bulviniai blynai

 

Nuotrauka iš delfi.lt

Šiandien esu visata -

gimdau apvalias planetas

tokioje pačioje apvalioje plokštumoje.

Jos čirška nuo kaitros,

spjaudosi ir taškosi, nenorėdamos gimti.

Bet gimti - privalu,

nes visata – alkana.

Tai vardas

Dieu paveikslas

Nepasakyti

 žodžiai 

irgi 

gali

 būti 

poezija.

Kaip 

nepatirta

meilė 

vis 

tiek

yra 

meilė.

Tai

vardas

suteikia 

galios

būti 

kuo

panorėjus.

Galvos skausmas

Nuotrauka iš Adobe Stock/freshidea

Galva susidūrė su dilema -

Skaudėti ar neskaudėti,

Todėl tvinkčioja vienodais intervalais

Kaip laikrodis, mušantis kas valandą

Iš rūpesčio susigarbanojusias smegenis.

Didvyriu nebūsi - 

Kentėti - labai jau skausmingas darbas. 

Išgelbsti paracetamolis. 

Paskiriu sau deguonies terapiją - 

Einu į lauką. 

Kvepia pavasariu. 

Gyvensiu. 

Ryte

Edward Hopper, Morning Sun

Atsimerkiu rytą

Ir žiūriu į naktį - 

Saulė dar nespėjo

Dangaus žarų uždegti, 

Dar tyli varnos, šarkos, 

Balandžiai, guvūs žvirbliai, 

Tik tu vis nepavargęs

Kelies žvalus ir dirbi. 

Siurbiu savo vyzdžiais

Tamsos juodį šitą, - 

Tegul saulė dryžiais

Išmargins tau rytą. 

Iš vakaro į naktį

Nuotrauka iš servus

Vakaras būna visoks, 

Tačiau dažniausiai pavargęs, - 

Liejas tamsa iš nakties, 

Pildosi ja mano akys, 

Žydi formom keistom

Vaizduotė. O gal tai jau sapnas?

Vėl gyvenu, tik kitom

Akim - be kūno, miegančio naktį, 

Be pančių, grandinių, tabu - 

Vien laisvės atodūsio gūsy... 

Iš vakaro tiesiai skubu

Į naktį - kuo šįkart joj būsiu? 

Blokada

Nuotrauka iš Schreibsuchti

 

Tūkstantis pradžių - nė vienos pabaigos. Kas?

Mano kūryba.

Blokada? - paklausite.

Ne, ne blokada - kūrybinio proceso sąstingis, - atsakysiu.

Gerai pagalvojus, tai - vienas ir tas pats,

Bet juk, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Minkau klaviatūros raideles; 

Baltos, raitytos it kirmėlaitės ant juodos žemės.

Ne avys - jos dar leidžiasi suvaromos į vieną aptvarą,

O kirmėlaitės, kurioms dzin tavo norai ir pastangos.

Galėčiau patylėti. Tyla kartais - aukso vertės.

Bet kaip gi tylėsi, jeigu šitiek dar nepasakyta:

Mano gyvenimas dar tyli neužrašytas,

Tavo gyvenimas dar snaudžia nepapasakotas -

Tylėti nėra kada.

Klausausi vaikiško balso, komentuojančio spalvoto pieštuko veiksmą.

Jis niūniuoja kažin kokią melodiją:

Caksi ir klaksi liežuviu, imituodamas instrumentinę muziką.

Jis netyli, jis kalba, spalvina, dainuoja - kuria,

O aš skundžiuosi, nes užmiršau,

Kaip reikia atsiduoti akimirkai.

Užstrigau savyje.

Pakibau tarp žodžio ir jo prasmės.

Tai ne žodis kaltas - aš kalta - 

Aš esu blokada!

Kaip kad sapnas būnu aš.

Visa, kas mane stabdo, yra mano galvoje.

Lauk, niekam tikusios karmos, traumos, neišsipildžiusios svajonės,

Lauk, nelemtosios, lauk lauk lauk!

Tyla. Mūza dar miega. 

Bet galvoje šviesu ir lengva -

Atsidarė vartai, blokavę minčių srautą.

Jaučiu, kaip jos pulsuoja smegenų vingiais, it sraunios kalnų upės.

Šią akimirką viską galiu!

Pati sau būsiu mūza.