Eglėje prie lango balandis gyvena,
Stebi mane, sukinėja galvą, spigina akutėmis,
Norėdamas suprasti, kodėl ir aš į jį žiūriu;
Gal mudviejų sielos sparnuotos?
Gal jis irgi kadaise buvo žmogumi,
O gal aš viename iš savo gyvenimų buvau balandžiu?
Eglė siūbuoja vėjyje,
Makaluoja šakomis, lyg norėdama nusikratyti paukščio,
Bet šiam nė motais.
Matyt, esu įdomesnė negu galvojau.
Jis tyli, neburkuoja,
Tik žiūri ir žiūri,
Kol kieme pasigirsta vaikų šūkavimai.
Aš neišbaidžiau,
Vėjas neišgąsdino,
Eglė nenumetė,
Vaikai nuvijo
Balandį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą