Tūkstantis pradžių - nė vienos pabaigos. Kas?
Mano kūryba.
Blokada? - paklausite.
Ne, ne blokada - kūrybinio proceso sąstingis, - atsakysiu.
Gerai pagalvojus, tai - vienas ir tas pats,
Bet juk, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Minkau klaviatūros raideles;
Baltos, raitytos it kirmėlaitės ant juodos žemės.
Ne avys - jos dar leidžiasi suvaromos į vieną aptvarą,
O kirmėlaitės, kurioms dzin tavo norai ir pastangos.
Galėčiau patylėti. Tyla kartais - aukso vertės.
Bet kaip gi tylėsi, jeigu šitiek dar nepasakyta:
Mano gyvenimas dar tyli neužrašytas,
Tavo gyvenimas dar snaudžia nepapasakotas -
Tylėti nėra kada.
Klausausi vaikiško balso, komentuojančio spalvoto pieštuko veiksmą.
Jis niūniuoja kažin kokią melodiją:
Caksi ir klaksi liežuviu, imituodamas instrumentinę muziką.
Jis netyli, jis kalba, spalvina, dainuoja - kuria,
O aš skundžiuosi, nes užmiršau,
Kaip reikia atsiduoti akimirkai.
Užstrigau savyje.
Pakibau tarp žodžio ir jo prasmės.
Tai ne žodis kaltas - aš kalta -
Aš esu blokada!
Kaip kad sapnas būnu aš.
Visa, kas mane stabdo, yra mano galvoje.
Lauk, niekam tikusios karmos, traumos, neišsipildžiusios svajonės,
Lauk, nelemtosios, lauk lauk lauk!
Tyla. Mūza dar miega.
Bet galvoje šviesu ir lengva -
Atsidarė vartai, blokavę minčių srautą.
Jaučiu, kaip jos pulsuoja smegenų vingiais, it sraunios kalnų upės.
Šią akimirką viską galiu!
Pati sau būsiu mūza.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą