Priešinimosi priežasties teotija

griežtai priešinuosi ne mano lyties žavesiui

nežiūriu negirdžiu ir negalvoju

dalykiškai kalbu ir dalykiškai dalinuosi dabartimi

spaudžiu rankas ir šypsausi

nes tokia esu 

mėgstu slėptis už šypsenos

įtikėjusi mandagumo visagalybe

bijau susitepti baltas pirštinaites

nes skalbti siaubingai nemėgstu

užtai priešinuosi 

nes jeigu nesipriešinsiu tai dar reikės GYVENTI 

 

Migrena

gali būti kad pusė pasaulio

šiandien slepias nuo mano akių

kairėje vis dar spindi mėnulis

dešinėj šviečia saulė sykiu

šitaip nugarma į šešėlį

mano rytas ir pusė dienos

kol prasiskleidžia rudenio gėlės

raustant dangui tenai vakaruos

Aptaškyta

Dangus dar juodas it naktis besapnė,

o aš jau kylu iš lininių patalų

ir bėgu lyg pas Apoloną Dafnė

mylėt nuo žemės iki debesų

kiekvieną žmogų - kokie gražūs vyrai

ir moterys! - traukinyje matytą.

Ak, negi veikia vasaros motyvai,

mane aptaškę meile šiandien rytą?

 

Akmenėlis

Esu tik mažas, mažas akmenėlis

ant Dievo kelio. Jei tik Dievas vaikšto,

jei jis tokiais kaip aš būties šešėliais

iškloja grindinį, kampus pakaišo,

arba, supylęs į didžiausius kalnus,

namus pastato kitiems šešėliams,

tai ant visatos beribio delno

svarbus kiekvienas mažas akmenėlis.

 

Atsirėmus į saulės spindulį II

II

aš ir pati nežinau

kada ir kaip prigludau nugara prie auksinį siūlą primenančio spindulio

jis maloniai šildė ir laikė mane

kaip kad laiko koklinio pečiaus siena žiemą

visiškoje ramybėje paskendusi 

tyrinėjau akimis priešais mane plytintį pasaulį

ir mylėjau kiekvieną jo dalelę 

trokšdama kad ta meilė niekada nesibaigtų

Atsirėmus į saulės spindulį I

I

atsiremiu į saulės spindulį

įkipai kertantį mano dieną

ir stebiu anuos neatsirėmusius

jie kruta juda tarsi vabzdžiai pievoje anapus kelio prie tėvų namų

dūzgia čirpia ir čiruoja krebždėdami ant žydinčių smilgų

šildosi saulės spinduliuose

bet nežino kaip į juos atsiremti

 

Rūkyti lašiniai

 

rūkytų lašinių kvapas kutena nosį

tu juos supjaustei dailiomis juostelėmis drauge su aitriais svogūnais

ir palikai laukti kol papuls ant keptuvės

o tada garsiai čirkšdami it cikados vakarais

dar labiau pripildys būtį anų laikų skoniu

 

Sapnas

Paliekù šiltą, jaukų lizdelį

ir į švytinčią dieną išbėgu.

Aš jaučiu jos švytėjimo galią,

bet vis tiek nepabudusi liēku.

Sapnas stipriai apraizgė protą:

vis dar degantį delną jaučiu -

tavo delną, - juo ilsis užkloti

mano pirštai it grabo dangčiu.

Tavo žvilgsnis dar glosto man veidą,

lūpos suokia... Kiek žodžių gaivių

ant ištroškusio kūno nusėdo...

Užsimerkiu. Čia būt - negaliu...

 

Nuovargis

Judu į priekį, nors nejudėti

man būtų šimtąkart lengviau;

supilt save į laumių rėtį

ir lai sijoja. Pavargau...

Dienos su vardais

ir šiañdieną žodžiais palepinsiu

pašauksiu galiausiai vardu

kad ši atsilieptų nedingtų

tarp daugel bevardžių dienų

nes vardas ir veidą primena

veidas išduoda jausmus

jausmai gi iš naujo prikelia

širdį kalbėt apie mus

Nenoras

nenoriu kad vasara baigtųs
nugeltusi ir išblukusi
ilgus pražilusius plaukus
į kuodą tvirtai susisukusi
pametus rainelių žydrumą
ir lengvą alsavimą vėjo
nenoriu kad vasara baigtųs

nors jau ruduo prasidėjo

 

Naujagimiai

garsiai skaičiau Naujagimius*

ir likau be balso

susirinko anie iš knygos

maži ir dideli mano garsus

kad galėtų kriokti ir ripuoti

nesibaigiančius savo gyvenimus spausdami prie krūtinių

jei ne savo tai kitų

*Jurgos Tumasonytės novelių romanas "Naujagimiai"

Išeisiu

aš ateinu ir vėl išeisiu

surinkus išbarstytą lemtį

klijuosiu lopysiu paleisiu

tegul dainuoja apie tremtį

tegul plasnoja tarsi paukštis

virš žemės nebe mano jau

ją taip vilioja žydras aukštis

išeisiu nes juk atėjau

Gerumas

Kalbu it poterius, kad viskas bus gerai,

net jei gerumas neskuba ateiti,

bet danguje pabirę aitvarai

išblaško abejonių rūką greitai.

Žvelgiu į jų spalvotas galveles -

gaudynėse su vėju jėgas bando, -

ir patikiu: mažiausias detales

gerumas paskleidžia, o mes jas randam.

Prakaituojant

 

tirpstu ir bijau

kad manęs tuoj neliks

nedrįstu prie odos priglausti nosinės

nes šioji gali sugerti per daug

kaip gyvensiu numesta į šiukšlių dėžę

ar įgrūsta į kišenę

pasidalinusi į nenusakomą skaičių molekulių

kurių kiekvienoje virpės nenumaldomas ilgesys

susijungti į vienį

 

Su baimių krepšeliu

Susikraunu savo baimes į krepšelį

ir išeinu,

žinodama, kad jų dalį

kelyje pamest ketinu.

Ir vien tas žinojimas šildo,

suteikia drąsos -

tarsi indą mane pripildo

krištolinės rasos.

 

Motina

bėgo nubėgo laikas

paakius nubučiavęs

plaukus nuglostęs it vaikas

pažaidęs ir išvažiavęs

o tu likai susimąsčius

apsunkusiom kojom ir rankom

kruopščiai sagas užsisagsčius

klausaisi kaip dunda patrankos

anapus saugių namų sienų

ir dar labiau susitrauki

iki auksinių ražienų

ant visko netekusio lauko

 

Skylės istorija

mano šarvai prasitrynė

pro atsiradusią skylę

braunasi žvilgsniai bei mintys

ir ima į smegenis trintis

o aš atsispirt negaliu

slepiuosi nuo spindulių

ir skaudulį apsikabinus

išsitremiu į ledynus

kol išeitį susapnuoju

subręstu ir atsistoju

užlopiusi šárvuose skylę

pasineriu vėlei į tylą

Pavogta idėja

Dunksi graikinio riešuto kevale

įsiaudrinusi dabartis,

groja būgnais -

dun dun dun ir bum bum bum -

it išprotėjusi ragana.

O aš tik, pyst,

ir skrendu ant šluotos.

Gyvenime kaip mene -

idėjas galima "vogti".

 

Rytui

Įsileidžiu į save rytą,

kad ir vakaras rastų namus -

kambarėlį kukliaī apstatytą

atminimais. Tik būki kantrus,

kol sušilsi prie sielos ugnelės,

garsiai spragsinčios tavo rūke.

Apkabinki, šešėly sušalęs,

po darbų tarsi žemę mane.

Saulėtą dieną

margomis suknelėmis ir džinsiniais švarkeliais

it vasarinėmis uniformomis

pasipuošusios moterys pražysta saulėje

kai radijas iš ryto paskelbia apie būsimą dienos karštį

žalias miestas vėl skęsta spalvose kaip pavasarį

motorinės bitės dūzgia gatvėmis ignoruodamos žydėjimą 

neužuodžia jo kvapų per savo bezdalus

dar labiau dvokiančius virpančiame karštyje

bet moterys gėlėtomis suknelėmis nenusimena

jos šypsosi it žinodamos raganišką paslaptį

išgelbėsiančią žydėjimą nuo armagedono

geležiniais nąsrais triauškinančio liaunus stiebelius ir plastikiniu liežuviu laižančio šaknis

saulėtą dieną...

Nebepastebiu vasaros

Nebepastebiu vasaros -

nei žalios, nei geltonos - tik pilką

matau gerai, smingančią vertikalėmis į vis dar nepasotinamą žemę

ir į mane it kokią dirvą,

kantriai laukiančią, 

kol sudygs giliai užkastos sėklos.

Nebepastebiu vasaros -

nei paukščių, nei triušių - tik žmones,

užmiršusius spalvas, išskyrus juodą,

it nešiotų gedulą,

atsispindintį sustingusiuose veiduose,

nors už lango visa apkabindama juokiasi saulė.

Nebepastebiu vasaros - 

nei čiulbesio, nei lapijos ošimo - tik mašinų triukšmą,

sirenų kaukimu ir stabdžių cypimu čaižantį mano dabartį,

kurioje jau nėra vasaros,

bet dar bus, jaučiu, dar tikrai bus.

Moteris tarpe mūsų

Agnieškai

strikinėji dainuodama mažos mergaitės lūpomis

susidėjusi metus į rankinę ir palikusi po stalu mokykloje

kurioje mokaisi mokyti nemokydama

o paskui sriūbteli kavos iš stiklinės

vis dar neprisimindama savo amžiaus žiūri į mane ir šypsaisi

merki akį ir siunti išdykusį žvilgsnį

skrodžiantį nuoboduliu pritvinkusią erdvę

tada sustingsti

porcelianinė tavo veido oda spindi saulės šviesoje

prasiskverbusioje pro geltonai pilkas užuolaidas

tačiau akys pajuosta apsunkusios nuo minčių

apie viską kas buvo yra ir dar bus

metams kyščiojant nosis iš po stalu gulinčios rankinės

sunkios bet pakeliamos

rytą vakarą tampomos ant peties kol esi ta

kuria turi būti

Penktokui

Tomui

Vis ilgesnį atstumą žvilgsnis

metams bėgant tave palydi,

vis rečiau rankelė į delną

nusileidžia, kai akys žydį.

Tik, kai širdį užgula tikras,

nepagražintas tavo gyvenimas,

išsilydo grūdintas stiklas

ant mamos peties ir srūvena, nes

reik išplauti vidaus aruodus,

pridulkėjusius dieną naktį,

kad pripildytum tuo, ką duoda

saulė, mėnuo - pasaulis. Dagtį

apklijuosi kolekcija savo,

bičių vaško žvakės įkvėptas,

ir liepsnosi, kad kelias tavo

būt it Laisvės Alėja nušviestas.

Mergaitė rožiniais plaukais

dairausi į žmones rūškanais veidais

plaukiančiais it banglentininkai ant išmaniųjų ekranų

ir bandau suvokti žodžio "normalus" esmę

bet kuo ilgiau mąstau

apie normalumo ribas ir užribius

tuo smarkiau tikiu

kad normaliausia iš visų sutiktųjų šiandien

esi tu, mergaite rožiniais plaukais,

išvertusi savo vidų į išorę

verki ir juokiesi garsiai

būdama savimi

Sekmadienio teismas

pilka pilkesnė pilkiausia

sekmadienio mantija plazda

mojuoja ja tarsi vėliava

nustvėręs riešutmedžio lazdą

vanoja nuliūdusią dieną

kad net ašarėlės trykšta

už tai kas seniai praėjo

už nuodėmę vakarykščę

 

Aušra

buvau trumpam išėjus

saulėtekin rugpjūčio

grįžau rytuos pasėjus

juodų mažų sėklučių

uždusus dar sustojau

prie lango pažiūrėti

ar spės šį rytą rojuj

aguonos užderėti

 

Geresnė versija

pakeliu krepšinio kamuolį

ir švysteliu it pliušinį žaislą tiesiai į krepšį

apsižiūriu rankas

it kokiame fantastiniame filme

kai staiga pasijunti svetimame kūne

spiresniame bei lankstesniame

tarsi kokios gazelės

ir tik maudžiantis kairys kelias

primena esant geresne savęs versija 

 

Voratinklyje

 

Stebiu save lyg iš šalies:

esu apkibusi pūkeliais,

žiedadulkėm ir šapaliais,

gulėjusiais ant mano kelio,

ir dar jausmu - tokiu keistu,

kad šiaušiasi odà pajutus.

Bandydama atspėt vargstu,

koks jausmas tai galėtų būti.

Kol, užsikrėtus savimi,

imu it voras tinklą pinti

ir, tapus tinklo dalimi,

kamputy tyliai apkabinti

įkliuvusiuosius. Ak, baugu

belaukiant susivokt, nubusti,

supratus, kad pati jauku

tapau likimo nasrams prigrūsti...

Gyvenimo atodangos

it upe

bėgiais bėgiais į priekį

prie aplyto tramvajaus lango

kol nė lašo kartėlio nelieka

kol nauji nušvitimai aplanko

tarsi katės

atsigula tingiai

ant būties palangių ir snaudžia

kol gyvenimas tiesėm ir vingiais

juos visus iki vieno prispaudžia

prie baltų

popierinių grindų

kad paliktų ženklais ir inkliuzais

mano tavo galiausiai visų

lyg atodangos arba lyg mūzos

 

Šaltinis

prasiveržiau 

tarytum lašas

skaidraus vandens

išvydęs dangų pirmą kartą

ir prisimerkęs nuo pasaulio spindesio

teku į daug didesnį už mane

į ten

iš kur atsklinda šauksmas

skambąs it motinos kalba už durų

o aš čiurlendamas

kaip kūdikis laimingas

teku teku teku 

į brolius ir seses

kol pats šauksmu tampu