Moteris tarpe mūsų

Agnieškai

strikinėji dainuodama mažos mergaitės lūpomis

susidėjusi metus į rankinę ir palikusi po stalu mokykloje

kurioje mokaisi mokyti nemokydama

o paskui sriūbteli kavos iš stiklinės

vis dar neprisimindama savo amžiaus žiūri į mane ir šypsaisi

merki akį ir siunti išdykusį žvilgsnį

skrodžiantį nuoboduliu pritvinkusią erdvę

tada sustingsti

porcelianinė tavo veido oda spindi saulės šviesoje

prasiskverbusioje pro geltonai pilkas užuolaidas

tačiau akys pajuosta apsunkusios nuo minčių

apie viską kas buvo yra ir dar bus

metams kyščiojant nosis iš po stalu gulinčios rankinės

sunkios bet pakeliamos

rytą vakarą tampomos ant peties kol esi ta

kuria turi būti